Žmogaus paveikslai 5;

A - jai, a - jai, kaip ankšta!
butuose, koridoriuose, keliuose
ir vandeny taip pat.
Nemokame sugrįžt iš Palangos
kad nenuskęstume,
o iš dangaus,
lėktuvų nuolaužomis krentame...
Ir kaip – sakykite – man  liudyti,
jog netiesa (kaip žmonės sako)
esą, gyvename kaip silkės bačkose...

Betgi nejaugi taip akli,
bejausmiai ir bedvasiai?
Argi nežinome, nematome,
kokia ant plunksnos smaigalio erdvė talpi,
kokia erdvė galinga sutalpinta
Žodyje ir Dvasioj...
Ir tu, Dzievuliau, su bažnyčiomis iš ten.
Aš nežinau, kaip atsiradęs:
gal iš dulkės?
Girdžiu, žvaigždynai irgi kuriasi iš jų.
Ir jeigu tai tiesa –
Aš ištariu:
– Taigi, Dzievuliau, neužmiršk:
Ir jie išmitę tavo kūnu...

Ir nuostabu girdėti, kad nešalta širdyje.
Prisiglaudžiu prie savo vieversio kaip Dievo žodžio:
panašūs mes, labai panašūs
netgi ir dulkėje, Dangau.
Ir gali būti, jog ne tik tu man;
aš privalau ir tau padėti.

Dar paėjėsiu žingsnį, kitą
girdėdamas stebuklus paprasčiau  --
Ką čia rašau, nereik skaityti –
reikia mąstyti apie tai...