Nox et solitudo plenae sunt diabolo.
Naktis, mano kambarys pilnas velnių.
Bažnyčios tėvai
skarbo vabale
krypūnėli
sraigeli
sraigteli kuris sukies apie aš į
neik į Morimontą
vedamas les pénitents noirs
juodi kapišonai apsmaukti ant galvų
pro skyles žemiau kaktų žioji tarantulų išsiurbtos duobės
šlovingoji ranka!
main de gloire
iškelta
sudžiūvus tartum grybukai
prieš patiekiant ant Kūčių stalo
styranti pakaruoklio
su žvake įsprausta lieta žmogaus taukuose
burnos skylėse šnabždesiai
jungias į
Mano Dieve,
duok man mirties valandą šventiko maldas,
drobulę, eglinį karstą ir sausą vietą
į šauksmą pereina
į maldą užmirusius
o mano siela apšlubusi
ilsėkis nešama prabangiuos
sapnų neštuvuos
išmargintuos gyvatės odos juostelėm
girdi undinės šaukimą
klausykis
priimk žiedą nuo piršto
rūmuose karūną
tapt ežerų valdovu
mirtingą savąją palikęs
***
krušos lietūs pabiro ašarom
šaižaus juoko blyksniais nušviestam kambary
bugienio šakelės židiny įmestos suspragsėjo
žemės mergaitė guolyje su baldakimu drėgna šluoste
ramino sapno ištiktąjį
jo tuščios akys tartum skaitė
lūpos nejudėjo
pirštuos plikų kaulų
žybsėjo brangakmenis
Citata pavartota Louis Jacques Napaléon Bertrand kūrinyje „Nakties Gasparas“ („Gaspard de la Nuit“).
Skarbo (Scarbo) etimologija sunkiai paaiškinama. Manoma, kad išvesta iš vabalo krypūnėlio (pranc. escarbeau), nors scarbo pavadinama ir sraigė.
Morimontas – aikštė Dijone, kurioje vykdavo egzekucijos.
les pénitents noirs – juodieji atgailautojai, užsimaukšlinę juodus kapišonus su skylėmis akims, kurie lydėdavo nuteistuosius į egzekuciją.
main de gloire – šlovingoji ranka. Džiovinta pakaruoklio ranka, į kurią įstačius žvakę, išlietą su žmogaus taukais, buvo ieškoma lobių.