Šaiposi

Kaip garsiai tie nežinantieji juokias,
veidai jų lyg stulpų skelbimai,
kam reikia žino – žinios jokios,
net jei visur kartotis ima,
matai, kad jų veidai – plakatai,
tačiau nepagalvotum, jog portretai,
tik išraiškas lengvai laiką, tai
toks plonas rūkas, tik nusiderėtai
ligi grindų dažų be lako
signalas kainai dar pakristi...
laikykis oriai, nes tyla, ko
jie nesupranta, tai narystė
auksinės kortos išrinktųjų klube,
kur juokui priežastys iš sferos
aukštai, o jie ne ten suklupę,
kada žinojimas net nepasvėrus
jų neslegia, kai skaičiai sklando,
taigi, jie juokiasi, o tu eini į vyrus,
jie gi iš prieblandų ir gando,           
jiems nieko pavėjui pasvirus,
tačiau svarbiausia – jie nežino,
bet susilažino ir jau daugmaž nuo
tada butelyje neliko džino,
tikėjime neliko nieko gležno,
jie juokiasi beveik iš visko,
tiksliau, įsivaizduoja, kaip tai kieta
bet apie ką kalba iš vis? Ko
norėti dar, kada į vietą
po saule – bilietas kišenėj,
kažkur toli, kai jau vėlu bus,
geriau tikra katė maiše, nei
kažkokios kiauros kainų lubos.