Kreidos ratas

apsibrėžęs kreida šią naktį vėl bandau neišeit iš rato
neįleisti į ratą nieko kas gražiuoju piktuoju prašos
į naktipuodį ką tik myžęs senas kiemsargis vėl nukrato
ir į žemę lėtai nutykšta paskutinis kantrybės lašas 

paskutiniai girdėti žodžiai – taip tiesiog iš kalbos išėjo
siūlė bėgti iš šito miesto kuriame man ankštoka būti
čia per daug pelenų ir dulkių čia per daug man tiesos ir vėjo
kaip žvėris susirango laikas į primerktą akies kamputį

senas kiemsargis tykiai murma ir anksčiausiai iš lovos kelias
reikia šluoti gatves bet retas šiom gatvelėmis vis dar vaikšto
į aklagatvį veda vienas pagrindinis šio miesto kelias
ir balandžiai per dangų sklendžia vėl apdirbę šio miesto aikštę

kol turgavietėj tarsi kūnai vis dar guli maišai apgirtę
ir šinkorka parduoda dukrą pasivedus šiek tiek į šalį
prie tvoros senė siūlo grybų ir vis kviečias bičiulę mirtį
bet ir ji per tuos savo darbus vis ateiti laiku negali

čia kreida pažymėtos klasės – prie mokyklos dar kartais žaidžia
vienas kitas čia likęs vaikas suvaikėjus pora senukų
mano tiesės kas kartą kertas mano tiesos šiek tiek per klaidžios
prie apgriuvusios cerkvės kampo du pacanai kasiaką rūko

gal todėl čia taip rūkas draikos ir migla tarsi siena stovi
gal todėl čia duobėtas kelias ir važiuojant taip smarkiai krato
va dėl to ir turiu budėti ten kur dvelkia mirtim senovė
čia man leidžia išeit iš proto bet neleidžia išeit iš rato