...

Transtriomeris... tenai, kur apgaubtos rūku jo salos,
kaip tik dienų trumpėjimas įsibėgėja, vėsos
žemyn tipena, vėjas, tuštumos vasalas,
pakrante braido, vakaras, kur dėsiuos
iki jis baigsis kalendoriuj, ši vietovė
pasikeitė per greitai ir ne tik ši..,
ten pat kurhauzas, bet kitaip jis stovi,
pabūk prie jo, sušalsi ir išblykši,
tai nieko tokio, gurkštelsi, atšilsi,
beveik ne vienas paskutiniame seanse
prieš filmo pabaigą pražilsi,
o pasibaigus jam pasensi,
nesinorės miegoti – nuojauta lyg įkyri bus,
taksi paleisi, eisi pėsčias                                                         
aplink šnabždėsis apie nieką ribos,
o pabaigos tik rankom skėsčios,
o pabaigos pečiais tik gūžčios,
galvosi, kad praverstų stalas
ir stiklas anaiptol ne tuščias,
Transtriomeris, ten jūroj švedų salos,
link jų į miglą tiesias tiltas
šiek tiek per trumpas – tuo ir kaltas.
Dainuoja vėjas. Nors nešiltas,
bet grynas nuostabiausias altas.