varnai nurimsta ir apsukę ratą
į sodą grįžta obuolius kapot
kimiais balsais lėtai cituoja Poe
ir virš namų šešėlį baugų meta
ant jų juodų drabužių baltas sniegas
tarsi varnai atrodytų žili
jie prasilenkia ir dausų kely
poeto pėdas pusnyse palieka
be galimybės vėl atgal sugrįžt
pūga kiekvieną pėdsaką užpustė
ir rodos kad baltesnio nebebus tik
snapais vis bando rakinėt duris
už jų rusena židinys jaukus
suvalgę paskutinę virtą bulvę
tėvai dar kuždas prietemoj suguldę
per visądien pavargusius vaikus
nelaukdami kol mėnuo šviest pradės
pusnin šermukšniai spjaudo tamsų kraują
mes miegam o karaliai iškeliauja
į šviesą jau užgesusios žvaigždės