Išėjimas iš skliaustelių (savam)

Kiek žmonių dabar skrenda lėktuvais?
Sijoja kažkur Timbuktu?
Kiek jų tyli, žvelgiant į lietų per langą,
ar miega – na kiek gi tokių?

Kiek homo sapiens dabar žiūri į dangų,
ar pastumia debesis jie mintimis?
Kiek gi jų skaitė „Iliuzijas“ Bacho?
Kiek dar ją tiktai skaitys?

Kiek gi žmonių niekada neatkėlę langinių –
skundžiasi, kad nesulaukia svečių?
Kiek jų, kai semiasi vandenį, dar pasižiūri į šulinio gylį?
Kiek neišdrįsta, nes bijo ten ašarotų akių?

Kiek jų išvyksta lenktynių, į hipodromą,
ar kur giedami atlaidai?
Kiek jų nuklysta į šoną
ir tik nuklydę pamato, ko neregėjo ilgai?

Kiek jų sutinka skirtingų akių savininkus?
Kiek jų sudėjo šiandien maldai rankas?
Kiek jų išeina į lauką ir nejudant stovi, kol sninga?
Kiek jų taip drąsiai atverčia kortas?

Kiek jų ten sutelpa Dievui ant kelių?
Kiek nori visko ir be atvangos?
Kiek dar tokių sutvarkytų posmelių –
šiam sąsiuviny tyliai kažkas surikiuos?

Aš tuos žmones sukviesiu prie laužo,
Burning Man‘e, kur dega šventyklos skliautai,
dar priminsiu, ką reiškia gyventi skliaustely,
kai tu viena nešioji, o kita – sakai.

Mano suodinos, skylančios rankos
pabučiuoja tau pėdas basas,
tavo tobulas, senstantis veidas,
jis tik vienas toks – ir neklausiu, kiek tęs.

Kol kvėpuoji šalia – man užtenka.
Jei dalijamės oru – man jau malonu,
Tu taip švelniai laikai mano ranką
ir neieškau, kiek būtų dar, nes jos ten – svetimų.


2018 10 28 (Kūrybinio rašymo stovykla „Iš tylos: Alter Ego / Laiškai“)