Mano šuo

mano šuo svetimų nepuola
bet iš kvapo vienatvę randa
kad nereiktų skaičiuot į skolą
jis išpjauna avelių bandą

jis suleidžia dantis į gerklę
nors kartoju – visai nekanda
tik žmogaus akimis jis verkia
savo kaily paslėpęs randą

jam nereikia jokios grandinės
dėl manęs jis iš kailio nerias
ir jo balsas bus paskutinis
kuris sklinda aplink kaip maras

jis nemoka man duoti „labas“
bet „sudie“ – akimis išlydi
kai mėnulis ant sienos kabo
ir žvaigždynų koriai akyti

jis per purviną kiemą brenda
kaip rudens ir lietaus motyvas
jis išmoksta gerai komandą
apsimesk kad esi negyvas

kad negyvas – ir to pakanka
kad galėtum išmokt nebūti
trim liežuviais jis laižo ranką
ir prie Tartaro vartų budi

jis nuo šalčio vis griežia dantį
ir girdėti kaip kaukši iltiniai
jis man leidžia sugrįžt gyventi
kad ir kaip nepatiktų giltinei