išvarva paskutinis nektaras iš ankstyvojo rudens įsčių
naktimis vis dar kala geniai
vėjarožės numeta rausvus žiedus
tu nenori pabusti iš sapno
kuriame tirštas rūkas pakyla virš paribio pievų
ir ganosi mėlynos avys sukdamosi ratu ir susiremdamos žvilgsniais
tame sapne upės išteka iš savo vagų
išsilieja į rudenį
ir pasislepia po akių vokais žvilgsny rankos moste
pirštai užčiuopia tik medžio žievę o gal žaizdas
tu negali jų įžiūrėt
akyse juk išsiliejęs ruduo
antaniniai obuoliai
ir dar neužartos ražienos