kai vienatvės tamsi valanda
vėl išmuš taip kaip išmuša prakaitas
tobulai negyva ir šalta
niekada niekada niekada
vėl sušuks juodas varnas apakintas
tarp ilgųjų visatos šviesų
kur pasaulis netikras tik menamas
kur atrodo esu bet nesu
ir kalbu jau ne savo balsu
prislopintu lyg visas gyvenimas
tai pajuodus palaukės pušis
vienas dūžis bokalo į akmenį
ant granito jau nieks netašys
ir liks žodis neištartas šis
tas kurio jau seniai nebeatmeni
aš priminti jį tau privalau
kol miškuos ir toliau laiką vilkini
paukštis pasalą jaučia – palauk
žvaigždės tavo medaliai brolau
man įsegs vieną šūvį į smilkinį
juodo varna dalia nelemta
tik tas aidas į tolumas svetimas
niekada niekada niekada
jau iš tolo boluoja lenta
prisiminsi kaip tik – šiandien metinės