Nedaug beliko.

Vanduo nebeatleis už nuodėmes baisias
Pabėgs pas vertesnius jo spindesio, gaivos
Ištroškusias kitų pagirdys silpnas sielas
Ką tik naujai atgimusias po atgailos.

Slypinti nematomoj gelmėj
Vandens galinga atmintis
Sukils didžia banga kerštaut ir griaut
Kas buvo mūs lig šiolei pastatyta
Naikinančia jėga nuplaus
Visus kampus, kertes apleistas
Užžėlusias abejingumo kerpėm
Ir šiukšlėm nešvarių minčių.

O, visagalintis vanduo, nušluok, ištrink
Kas buvo mūsų padaryta
Kas buvo pasakyta - išvalyk,
Nes taip nedaug „ganytojų“ beliko!

Kitaip, klajosim, slankiosim
Dykynėj Dievo apleistoj
Braidydami po juodą auksą
Ieškosime vandens lašelio
Taip neįkainojamo ir brangaus
Tarsi vilties miražo žydro
Vaidensis jūros, upės, liūtys
Lydės vien saulė raudona
Mūs deginanti kūnus ir akis
Džiūsime karštam vulkano vėjy
Beviltiškai naiviai stebuklo laukdami
Kad dar išgelbės, kad padės
Tragiironiškai kita tikėsim baigtimi.

O, visagalintis vanduo, užliek
Užpilk ir atgaivinki kūnus
Mūs sielas išganyk, išsaugok
Nors tiek nedaug po mūs beliko!