pavėsy akių

Prisiglausk prie manęs, noriu jaust tave visą,
tik pavirst lietimu nematant tavųjų akių.
Jos taip pilkos, taip primena vakaro vėsą,
nuo jų žvilgsnio net karštyje daros šiurpu.

Akyse tiktai plienas, žodžiai sukasi spiečium -
kas jau buvo, pražuvo, negrįš, nėr kelių.
Čaižus balsas lemties skaudų antausį rėžia -
tavo salėj laukimo nebėr vietų tuščių.

Ir neklauski manęs, nes tiesos nesakyčiau,
kad degu laukimu, tarsi kraujas tamsiu -
jei tą ugnį į vieną surinkti galėčiau,
atitirpę ledynai plikytų karščiu.

Bet ir vėl akių vėsą geriu, lyg gyvybės meldžiu,
vėl geidžiu palaimingojo tavo pavėsio...
ir aš vėl skęstu mėly klastingų akių,
nes jaučiu - be tavęs net kvėpuot negalėsiu.