horizontas išgaubtas lyg kapišonas
suneša vėjai po juo viso pasaulio sėklas
it vaikelius šviečiančių pienių pūkų skafandruose
>>>
pučia vaikeliai dangaus arkoj nostalgijos knygų puslapius
nuo žinojimo dulkių visko kas esti ir bus nes dar
praradimams negimę
>>>
iš juodo sunkaus viesulo susiformavęs dangaus durklas
prismeigia žemę it išsiskleidusią juodąją gulbę
sparnus ir gyvybę aukojančią
surenkant žmones su pilnais fobijų lagaminais
>>>
snapu per debesų anesteziją gulbė išlesa daiktus ir rūpesčius
nereikalingus buvimui
perskraidina mažuosius princus sugeltus dykumų valdovių
su amžino persirenginėjimo marškiniais sarkofaguose
pakeliui virstančiais neperskaitomais ūkais
>>>
minčių vertikalės nuo vėjo gūsių smiliais prilaiko dangaus plokštumas
besisukančias diskais pasiskraidymui į mūsų rytdieną
užrašytą eilutėmis žvaigždynų trekuose
kur amžinas dviratininkas vežioja tiksinčius laikrodžius
>>>
mes sunkūs nuo laiko debesų vėžliai išpustyto dangaus karavano palyda
dairomės krypčių išmėtyti pavėjui prisirišimus
nuo ilgesio ir mylimųjų nukreipdami savo dėmesį į smulkmenas
žaidžiam tenisą pro saturno žiedus ledinio stalo paviršium
>>>
pilna visata sustojimo krepšelių žvaigždynams iš kriauklių
nuo banginio liežuvio tornadu į dangų atkeliavusiems
horizontui išsidalinant
į milijardus vaikelių pūko keltuvais suplaukiančių
kam į akis kam į užantį lyg stebuklams iš ateities knygų
kuriuos patys supučiam vėjais užrašom
<<<