ėjome
ne bėgiais o jų skerslentėm
dešimt kartų ilgiau nei lig šiol gyvenam
išsupom niekus stoties krėsluose
išpūtėm skritulius virš saulėto pylimo
susėdome į juos pasikalbėti
traukinio nebuvo
lenkei pirštus apie nekaltą prasidėjimą
apie nieko nežinančius keturis milijonus motinų
apie viską lemiančius keturiasdešimt milijonų avių
santarvėj miegančių
kaip tėvas stato bičių namus
išsuka medų amžinam įklampinimui
avies ir bitės tolimiausių lopšių išsūpuotam
gimsiančiam kūdikiui
kaip išsukdavo iš centro paėmęs už smakro
ir pakabindavo už horizonto keteros
išsipažinti
paskubomis kalbėjai adatomis į smilkinius
į vyzdį kad geriau matytųsi aitri tikrovė
kaip išplaukdavai lyg išpintas tornadas
virš vėlių žemės
šnabždėjau kad bijau
tavęs netekti
šaukei pasitikrink
kiek turi stop ženklų
įvairioms garbinančioms maldoms
kai esi per arti
kad įkvėptum be traumų
nieko nebegirdėjau
gal kad artėjo traukinys ir gestai priminė
akių bedugnę išgaubtą kupolais
baltakiuojančių požemių
iš po ratų grumstus
kaip ženklus neperskaitomus
paleidau ant lekiančio traukinio stogo
akimis gėriau suvarpytus horizontus
muzika vėlavo laiptų turėklais
nusileidau į laukiamąjį iš arčiau pamatyti
mintinai pranykstančius
atsimojavimus
prakalbus per mikrofoną
iš tylos visos pauzės
užsipildė nepakartojamu
laukimu sugrįžt
į save