mašina pamiškėj palikta
o joje pasimetęs žmogus
sausio pirmoji
išsitrynė save kaip išsitrina
kasmet vis tas pats
Naujų metų laukimas
oro pristigo
nes anglies monoksidas
paryškina mirtį
prisimenu
kaimas ir visad blaivas
apsimetėlis mano tėvelis
nors Kaune mirkdavo
tas pusbrolis buvo vyriausias
iš mūsų visų
studijavo jis veterinarriją
kartą parėjo rankove ruda
klausiau kas jam nutiko
sėklino mat
kitas jo brolis visad buvo galva
ir pramaniūga
statėme būstines medžiuose
kartą žiemą lieptelį
įlūžęs senelis kaltino mus
kur pradingo lentelės
atsimenu pirtį visą pajuodusią
katilą dydžio su šulinio žiedu
atsimenu juoką
kiekvieną vasarą būdavau kaime
su bitėmis pusbroliais ir Marijonu
tas buvo keistas žmogus
traktoristas ir alkoholikas
bet dūšios geros turėjo jis žmoną
storą Aldoną
pamenu kartą seniams užmigus žvejyboj
nudžiovėm jų meškerias žuvį ir vyną
įdomu sugrįžę ką sakė savo merginom
medžiodavom kūdroj varles
jausmas negeras kai matai
žarnomis plaukia į viršų
givybė yra
ir čia jau nebėra
dar atsimenu Daivą
vat ta tai buvo daužta
mama pasiūsioti atnešdavo į kambary puodą
ji nekentė savo mamos pasikeitė vardą Atėnė dabar
paskutinį kartą kai ten buvau
puikiai atsimenu
haliucinacija
močiutė klausė kas aš
alzhaimeris buvo pagavęs
aš vienintelio jūsų sūnus pasakiau
o tėvas išbalęs gulėjo karste
jausmas kaip per E. A. P noveles
gieda gėdoriai
tikrasis siurealizmas prasidėjo vėliau
kai paklausiau kas jam nutiko
buvo plikas bet galva išilgai nuskusta
sako vakarieniavo
kai užsidegė karstas
būna visko pasauly margam
bet to negirdėjau kad net toks „šventas“
pavirsta ugniakuru
buvo žiema prakeikta
ir viskas į ledą pavirtę
jam duobę nekasė bet iškalė
visi verkė aš ne
pripažinsiu kiečiausias iš mūsų senelis
mirė tik pernai veveik nugyvenęs
po tiek kiek įpila žmogui išgerti
gaila ši keista giminė susitraukė
mat ir aš vienintelis buvęs iš jų
pakeičiau pavardę
ne genus tik kelias raideles
įkliuvusias popieriaus spąstuose