Ryto šviesa

Tą dieną rudeninę
dėliojau žodžius,
paupyje akmenėlius.
sušlapusius, slidžius
tarytum vabalėlius

audra išvertė
ąžuolą galingą,
liepa neteko
draugo rūpestingo
vytelės liaunos
vijos tarp erškėčių spyglių
geliančios viršūnės
paliko žaizdų
pėdsaką gilų

vytelės tapo karklais,
stiebėsi į dangų,
kad saulės neuždengtų
reikėjo stiprių rankų,
šviesaus ankstyvo
vilties pakelto
ryto.