todėl pavadinau, kad netikėjau...

iš aplink supančių mane garsų
klostosi tankesnis ir tankesnis oras kol virsta švytinčiu

vaiduokliu -

negaliu jo pavadinti kitu vardu - netikiu jo savarankiška
valia
tiktai apkabinu tvirtai jį, o jis - taip netikėtai -
išsprūsta man iš rankų - - -

(kaip netikėtai ežere iš glėbio išsprūsta ir pabėga
kietai  pripūstas sviedinys taip
puikiai laikęs kūną, iki išsprūdo, ežero viduryje ant vandens,
kol ramiai žvelgei į krantą ir į dangų )

- - - jisai
išsprūsta
ir ... čia pasirodo
čia vėl nirdamas gilyn į tamsą
išnyksta


ir aš vejuosi jį
vejuosi kol
jis mane visiškai

p a k l a i d i n a:

tepaMatau, kad
        Nežinau

turėto vardo, tik atsimenu, kad turime vardus,
nebežinau,
kas aš - kalbos, kuria kalbėdavau ir kad
nesuprantu - randuosi kur?
ir
kaip sugrįžt į laiko vietą tą iš kur
atėjęs mano
„Aš“
kurį turėjau - ir jau...
neprisimenu
reikšmės

nei vieno garso
čia iš dabar
aiškiai
girdimų garsų:  šlamėjimai,
čežėjimai, aidai
aidingai skambantys ir šnibždesiai,

bet stengiuosi labai
kaip nors
į juos atremti atmintį, tačiau
jaučiu,
kad tirpsta, lydosi ta atmintis
ir senka jėgos tolygiai po
kiekvieno garso - energija apleidžia klausą, uoslę, protą,
kaip oras kietai pripūstą, pradurtą kamuolį -

taip vargina kiekvienas garsas
ir jo aidas

atsikartojantis dar dešimtimis aidų,  o tie aidai šimtais aidų,
sakytum
ratilų banga nuo
kritusio į ežerą mažyčio
akmenuko;

ir nežinau, ar jie aplink mane, ar aš  jau tie visi garsai,
bangelėm ratilų aidais esu, kol
štai! - ranka vaiduoklio
iš tamsos išnyra - VAIDUOKLIO! - vėl prisimenu žodį...

ir vėl aš ČIA...
ir vėl AŠ (ne aidas ir ne garsas)

šypteliu - jis buvo susidaręs iš garsų
ir netikėjau jo aš savarankišku būviu - pavadinau todėl

vaiduokliu...