šuo lakoniškai aploja
skriejantį vorą ant gijos.
binzendamas apsibrėžia ratu
ir guldamas nosimi beda į tašką po uodega,
kad žinotum, kur eiti.
viskas taip. ratais.
ruduo, žiema.. ciklai,
voratinklis,
gyvenimai.. kaip cikados -
tai lenda žemėn, tai išlenda
išropoja lyg kraujo perliukas atsivėrus odai
kaip iš po prabangaus lietpalčio
raudonu pamušalu,
tingiai krisdamas užgauna jautriausius tinklus -
šunėko būgneliais duodasi perkusistas
lyg kiaušinėlius bertų ausin - oi,
neramios jo mintys
(neramios. ir miegas ne... fuk,
iš kur tos cikados?)
kanidas sukleketuoja dantimis
sau palei šonus, papriekaištauja mėnuliui
baltakiuodamas apsibrėžia nuliu,
sujungdamas snukį su uodega -
kur prasideda ir baigiasi.
taip gyvena vienintelį kartą vis kitam rate,
segmentais sukibdamas į grandinę po kaklu.
O kur dar kleketavimas dantimis palei šonus, lyg asociacija į išskridimą į kitą ratą arba kitame rate buvimą jau gandru, arba...tiesiog to „vaikų nešėjo“ pernešimas tavęs į kitą ratą...didinga žinokite.
Gyvenimas kaip grandinė po kaklu? Esi šuo ar kanidas (canis) - nešioji prabangų lietpaltį ar paprastą, vis tiek negali išsiveržti iš sekančio rato? Žinokite, gražu. Mano nuomone, gražiausia poezija ir tikro poeto ženklas yra tas, kad kiekviena gyvenimo smulkmena jo lūpose gali pavirsti poezija, net toks paprastas dalykas, kaip susisukantis į kamuoliuką šuo ir jo nosies įbedimas į pauodegį, poetui iššaukia ne kažkokias tai vulgarybes ir ne jis tampa viso matymo taško pagrindu ir esme, o pavirsta į gyvenimo ciklo ratą, kuris, pasirodo, poeto vaizduotėje (ar iš tikrųjų?...) dar ir kartojasi. Poetas, kuris sugeba iš gyvenimo padaryti ne tuščią, tiesiog gražią aprašomąją (kad ir sueiliuotą) poeziją, bet dar ir išvystančią gilias mintis, bei paliekančią perspektyvą ir skaitytojo mąstymams, yra tikras poetas žinokite.
Mieli, šilti ir gana spalvingi palyginimai, sugretinimai ir tas
žmogiškasis vidinis grožis - matyti pasaulį tokį, koks jis visuose cikluose:
,,...kad žinotum, kur eiti. ..."
Pakalbėjimas apie visiems žinomus dalykus, na, pasitelkus vaizduotę, galima ir dar painiau išvingiuoti.
Taigi, lOKE, ČIA - nei eilėraštis, nei proza. Kažkada tokius vadindavo miniatiūromis. Nesužavėjo, nes jau pesimizmas - per kraštus. Duočiau 2 už vargą.
Ir čia nėra kerštas už pakomentavimą po mano tindiriuške, tai yra tikrių tikriausia nuomonė. Man eilėraštis turi būti eilėraščiu, nuo žodžio - eiliuoti. Sėkmės ir atleisk, jei mano kalba netiks, nenoriu meluoti.
taip ir loju kaip
šuva vorą
medžiojantis bet
traška tarp dantų nelyg
voratinkliai
nelyg grandinės
ir kur kreidos iškapstyti
ratui
apsibrėžti kreidos
saulei nupiešti