Iš pasakų

Lietaus artumas stiklo krešuly,
Vaikystės dievas užtvenkė ėriuko pėdą,
Ir troškuliu rasodamas geri
Bespalvį dugno šaltį, kol nusėda

Po gomurio brasta, kiek nematai,
Kiek buvo, kiek nebuvo, krenta svoris
Į atmintį kaip rudenio skliautai,
Meluoja datos sniego kalendoriuos.

Ir skauda žodžiuos užspausta naktis,
Kamputy lūpų blaškos birios raidės,
Ėriuko šiurkščią aimaną lieti,
Alsuoji žingsniais, pamestais pareiti,

Kur serga atmintim, ten po slenksčiu,
Išdžiūvęs kraujas dobilo ir bitės.
... kasnakt į tamsą medumi verpiu
Kuodelį vilnų išaugtų, kad nesulytų...