Rašyk
Eilės (70513)
Fantastika (2139)
Esė (1678)
Proza (10205)
Vaikams (2419)
Slam (55)
English (1076)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šiandieną trisdešimt pirma diena. Mes jau praleidom trisdešimt dienų bandydami atlikti šią misiją. Kaži, - koks dabar mėnuo? Žmonija, kaip visada, apie viską pagalvodavo: ir apie tai, kad sezonų turėtų būti keturi, net jei orų kaitos ir variacijos yra neišsemiamos ir neįskaičiuojamos, ir apie tai, kad mėnesių yra dvylika, ir visi jie turi konkrečius pavadinimus, ir visi jie skamba kaip rimtos gyveniminės klasifikacijos. Jei pasakyčiau, kad dabar, būtent šiuo metu, gyvenu birželio mėnesyje, tai būtų deklaracija. Rimta, gyveniminė deklaracija. Visa kita taptų birželiškumo auka. Mano amžius, nuotaika, įdegis ar jo nebuvimas, tikėjimas, norai, desertų preferansai.

- Kita vertus, vargu, ar robotai gali įdegti. Kaip manai, Erotai?

Du raudoni taškai prieš mane. Du raudoni taškai už manęs. Kaip visada, žmonija net ir savo robotus apgalvojo rimtų gyveniminių klasifikacijų stiliumi. Draugiški - žaliaakiai. Piktybiniai - raudonakiai.

O kas tarp jų?

Kokie jie būna birželį? Kokie jie būna sausį?

Ir kodėl aš sutinku tik vieną iš šių klasifikacijų, kad ir koks mėnesis dabar bebūtų?

- Žinau, kokia vaikiška egzistencinė sąpalionė, - sutinku su nebyliu Erotu. - Bet net ir be tos nuvalkiotos metaforos apie tai, kad žmogiškoji egzistencija yra galantiškas reikalas, reikalaujantis daug balanso, priežiūros ir apmąstymų apie klaidingas binarines psichologines būsenas, vis dėlto...

Dešine ranka žongliruoju tavąjį kardą; nenaudotas, aštrus ir elegantiškas, jis pjauna vieną iš robotų per pusę. Kairioji, tuo tarpu, visiškai nuobodžiauja - vis dėlto tai buvo mano žudymo ranka, o pistoletas, įteiktas mūsų valdytojų, buvo tarsi man visad priklausiusi galūnė. Tiksliau, taip ir yra - pistoletą valdžiau taip pat ilgai, kaip ir savo rankas. Turbūt neperspausčiau sakydama, kad gimiau su pistoletu.

Raudonakis robotas numeris du neturėjo jokio šanso.

- Ir vis dėlto, žmonės buvo siaubingai akli savo bandymuose nuspręsti kas yra draugas ir priešas; kas yra truputis žmogiškumo ir kas yra tironiškumo įsikūnijimas, - nuvalau savo kardą ir pasisuku į jaukiai atrodantį Erotą. - Būtent todėl, kad įžvelgti kas yra tarp šių ribinių būsenų yra sudėtinga, veik neįmanoma ir reikalauja, och... Koks ten tavo mėgstamiausias žodis, Erotai?

Švelniai pakeliu Erotą, užsivelku jo ilgą kūną sau ant pečių ir pasuku jo galvą į kairę savo skruostu, į kitą pusę nuo dabar jau disfunkcionalių robotų.

- Prisiminiau, - jau pakėliau rankas suploti delnais, bet laiku prisiminiau Eroto pažeidžiamą ir priklausomą situaciją. - Pasitikėjimas. Tam, kad įžvelgti tarp ribinių, ekstremalių ir lengvai įžiūrimų būsenų ir situacijų reikia pasitikėjimo. Štai, kad ir mes, Erotai. Įprastai, aš nirštu ant tavęs - ir tikrai gaila, kad mano dizaino inžinerija neleidžia mano akims pavirsti liepsnojančiais rubinais, kai tu mane išerzini - bet šit, žiūrėk, kaip situacija pasisuko. Aš dabar ir priešė, ir draugė. Bet labiau draugė, nes dabar tau reikia labiau draugės ir partnerės, o ne Tubi su švysčiojančiu nuogu pusmėnuliu. Tai reikalauja pasitikėjimo.

Praėjo trisdešimt viena diena nuo tos akimirkos, kai Erotas sugriovė bet kokį šansą mums atlikti šią sumautą misiją. Pasirodo, Erotas nejuokavo kai pasinešdavo ties savo monologais apie „paradoksalią androidų egzistenciją“ ir „žmonijos sentimentų perkėlimą į mašinas“. Anot jo, būti pernelyg šaltu, apskaičiuotu ir racionaliu yra taip pat blogai, kaip būti storžieviu, karštakošiu, emocionaliu kvailiu.

Kažkas apie tai, kaip truputis emocijos ir delikatumo traukia žmones - taigi, ir androidus - tolyn nuo neva visuose glūdinčios pabaisos.

- Erotai, - erzelio apimta šūkteliu; mat, negaliu psichologiškai imituoti nesąmoningų sutvėrimų. - Paaiškink jiems kaip sumovei misiją!

Techniškai, Erotas miręs. O teisingiau tariant, disfunkcionalus.
Taigi, Erotas jums šiuo metu negali papasakoti šios istorijos. Tiesa, - galėčiau išimti jo prisiminimų diską, bet tai dažnai suniokoja visus laidus kognityviniame skyriuje, todėl verčiau nerizikuosiu. Antraip - kam kitam švysčiosiu savo nuogu pusmėnuliu?

Turiu pripažinti - aš ir Erotas, mudu neišskiriami. Mūsų modeliai buvo sutveri gyventi ir dirbti kartu. Žinau, kad buvo daugiau tokių kaip mes - porinių androidų, tačiau gyvai nemačiau nei vieno. Sklinda legendos, kad jie visi mirė.

Arba nužudė vienas kitą.

Su erzeliu nužvelgiu savo nesąmoningą partnerį, staiga suvokdama pastarųjų legendų prasmę.

Eroto kūnas kaip niekad apatiškai gulėjo ant žemės. Jo akys buvo praviros, bet bevyzdės, ironiškai atimdamos visą žmogiškumą kuriuo jis spinduliavo prieš incidentą. Visas jo nerimas, melancholija ir androidui atipiški apmąstymai išnyko sulig sąmonės netekimu.

Mane tai varė iš proto.

Mane tai varė iš proto, nes aš nebegalėjau imituoti Eroto nerimo, melancholijos ir atipiškų apmąstymų; aš turėjau susigalvoti savo pačios problemas, apmąstymus ir filosofijas. Ir iš tiesų, visai kaip ir Erotas, aš pasijutau slegiama, bet niekaip negalėjau suprasti kas mane traukė žemyn. Galbūt tai buvo šios situacijos nenatūralumas - mudu su Erotu parneriai, papildantys vieną kitą. Aš - egzekutorė, o Erotas - mąstytojas. Taip buvo visada. Per amžius. Amžiams.

O galbūt tai buvo Eroto nuklerusi ranka, kurią jis anąkart nusiėmė tam, kad absurdiškai parodytų man tą kvailą knygą su kažkokiais atskiestais sentimentais.  Jam prireikė nusiimti savo sušiktą kūno dalį, kad parodytų man savo kvailą, netikrą, sufabrikuotą jausmų smulkmeną.

Mane ir tai varė iš proto.

Mane tai varė iš proto todėl, kad aš jo ilgėjausi. Visada ilgėjausi. Net tada, kai imituodavau jo sumautai galantišką egzistenciją, aš jo ilgėjausi.

Paskutinę imitaciją prisimenu kaip vakar, nors tai buvo trisdešimt vieną dieną atgal.

- Man svarbiausia - misija, - Erotas pakartojo be jokios prasmės tądien, pats netikėdamas savimi.
- Tada kokio velnio mes einame į tą suklerusį daugiaaukštį? Žinai, kad man ten nepatinka, - suabejoju ar verta atskleisti savo silpnybes tokiam mulkiui kaip Erotui, bet sudarau kompromisą su savimi vardan romantikos. - Man nepatinka konfrontacijos su žmonėmis, o per savo apžvalgas aš juos pastebėjau toje vietoje bent du kartus per pastarąjį mėnesį.
- Aš kai ką radau. Nepatikėsi, - jo veidas nušvito kaip mažo vaiko sulig šiais žodžiais.

Niekas manęs nepriverstų imituoti tokio pasišlykštėtinai laimingo veido. Tam, kad tai išreikščiau, demonstratyviai parodžiau Erotui liežuvį ir suraukiau nosį.

- Tu - robotas, - akivaizdžiai įsižeidęs ir nusivylęs jis paspartino žingsnį ir nusisuko nuo manęs.
- Ee, palauk!

Jis nelaukė, bet kita vertus, tai suteikė man retą progą apsižvalgyti už Eroto nugaros. Nors aplink esantys pastatai buvo sudūlėję ir smarkiai apgriuvę, didžioji miesto dalis buvo apaugusi vešliais krūmais ir medžiais. Besileidžianti saulė nuklojo šią keistą urbanistinę invaziją violetine spalva. Aplinkui esantys gyviai tyliai ruošėsi miegui; galėjai pamatyti tai šen bei ten išnyrančias lapes, triušius, stirnas.

Flora ir fauna ima klestėti kai žmonija ima žlugti.

Ir nors esu mačiusi ir kitų gyvių, taip vadinamųjų plėšrūnų, ir aš žinojau, ką šie plėšrūnai veikia nakties metu, akimirką aš pasijutau besanti pasakoje, kur viskas ramu, o kančia tampa retu svečiu. Tiesa, mudu su Erotu per visą savo funkcionalumo laikotarpį sugebėjome rasti tik vieną pasaką apie princą. Toje pasakoje buvo ir lapės, ir rožės. Nors ir nesupratau visos teksto reikšmės - man intuityviai pasirodė, kad šis tekstas skirtas žmonėms ir jų emocionaliam supratimui - kažkodėl mane sužavėjo mintis, kad galima kažką prisijaukinti.

Man tavęs nereikia. Ir tau nereikia manęs. Tau, aš tiesiog androidas, kaip ir tūkstančiai kitų androidų. Bet jei tu mane prisijaukinsi, tuomet mums prireiks vienas kito. Tuomet, tu man būsi vienintelis visame pasaulyje. Tuomet, aš tau būsiu vienintelė visame pasaulyje.

- Erotai, - nedrąsiai tarsteliu. - Ar mes prisijaukinome vienas kitą?

Erotas akimirkai atsisuko į mane ir man pasidingojo, kad jo veidas apimtas liūdesio, tačiau tai tetruko akimirką; netrukus jis žvelgė į mane palengvėjimo kupinomis akimis, tarsi dėkodamas man.

- Jėzau, tik neapsiverk, - iškart pasigailiu savo garsaus samprotavimo; dabar Erotas galvos, kad mes abu nevykę nihilistai.
- Mes čia, - staiga Erotas nukerta ir mes abu tuojau pat nutylame.

Erotas švelniai patraukė mane už rankos į pusiau subyrėjusio daugiaaukščio vidų. Kažkodėl mane apėmė nerimas, nors ir žinojau, kad mes nedarome nieko, kas supykdytų mūsų kūrėjus, mat, visas šis milžiniškas apylinkių plotas buvo paskirtas mūsų priežiūrai.

Mums buvo įsakyta likviduoti visus likusius žmonijos atstovus. O tada, kaip mūsų kūrėjai mums įtaigiai kartodavo, tada visi androidai galės apsigyventi Žemėje, ir mes atgaivinsime šią planetą besirūpindami jos aplinka, gyvūnija ir... Ir dar kažkas apie žinių ekologiją; kažkas apie purviną žmogišką reikmę kurti pavojingus mokslus ir idėjas ir androidų gebėjimą būti moraliai neutraliais, todėl androidų mintys ir jausmai yra objektyviai teisingi.

Kažin, o prisijaukinti androidą pavojinga?

- Atsargai, - Erotas sušnabždėjo, bet nei jis nei aš nesupratom, dėl ko reikėtų imtis atsargumo.

Tačiau aš greitai supratau, ką Erotas man norėjo parodyti.

Tai buvo dėžė. Dėžutė. Vidury sugriuvusio kambario.

Erotas pamojavo man prisiartinti; pirmąkart per mūsų funkcionavimą, aš stovėjau bailiai ir atokiai, kas yra mėgstamiausia Eroto pozicija.

Galop aš pajudėjau link jo.

Ir tada aš išgirdau tai.
Garsas. Bet nenatūralus. Niekieno garsas.
Suplanuotas garsas?
Garsas-scenarijus?
Aš girdžiu spalvas.
Aš girdžiu raštus.
Aš girdžiu žodžius. Bet jų nėra.

Aš jaučiu nerimą, palaimą ir nežinią; mano sistema įrengta tobulai pasikartojančių struktūrų identifikavimui, bet kodėl aš negaliu nuspėti šių garsų?

- Me-lo-di-ja, - Erotas ištaria man labai labai lėtai, tarsi žinodamas, kad aš tuojau ketinau paklausti kas tai. - Ins-tru-men-tai. Pia-ni-nas. Muzikos dėžutė.

Mudu stovėjome nebyliai priešais šią keistą dėžutę. Erotas laikė mane už rankos; mane užplūdo keista ir neapsakoma šiluma krūtinėje ir aš beveik pagavau savo pėdą judant į ritmą. Regis, Erotas tai pat pastebėjo tai; nors ir stengiausi nežiūrėti į jį, kad neišduočiau savo jausmų, aš išgirdau jo šypseną ore, tą subtilų garsą, kai lūpų kampučiai tarsi pakšteli atmosferą.

- Aš džiaugiuosi, kad tu su čia, su manimi, - Erotas tyliai ištaria. -  Vienas aš...
- Būtų kitaip, - pasiūliau, pastebėjusi, kad jis ieško tinkamų žodžių.
- Taip, - jis sutiko. - Būtų kitaip.
- Kas būtų kitaip?

Mudu su Erotu sustingom tuo pačiu metu ir paleidom vienas kito rankas.

Kažkas buvo tame pačiame kambaryje su mumis; kažkas ne vien funkcionalus, bet gyvas.

Žmogiškai gyvas.

Bet nei Erotas, nei aš nespėjome nieko pamatyti. Tas kažkas buvo neįtikėtinai vikrus ir akivaizdžiai siekė tik vieno tikslo: mūsų muzikinės dėžutės.

Šiluma mano krūtinėje buvo visiškai dingusi, o kairė ranka pasiruošusi kaip niekad. Aš žinojau, kad surasti žmogų man būtų kelių sekundžių darbas; mano pėda jau buvo atsiplėšusi nuo žemės, kai dar vienas netikėtumas įvyko už mūsų nugarų.

Siaubingai skardus garsas ir aklina tamsa.

- Gestalt projekto vykdytojai, - ausis rėžiantis ir piktybiškai skambantis balsas kreipėsi į mus. - Jūs areštuojami už pasidavimą žmonijos pavojingoms nuodėmėms.

Aš nebesupratau, ar aš aklinoje tamsoje ar akinančioje šviesoje. Aš jaučiau tūkstančius rankų ant savęs, griebiančias ir smaugiančias kiekvieną mano kūno dalį.

Aš girdėjau Erotą, kaukiantį iš skausmo ir sielvarto kaip laukinį plėšrūną, ir aš girdėjau tą siaubingą balsą, kaip jis piktybiškai vyptelėjo priešais mus ir tarė:

- Ego, emocijos ir sielos. Už šių dalykų paragavimą, Edeno nebepamatyse niekada, - ir kai jau atrodė nebeįmanoma, balsas pasidarė dar piktybiškesnis. – Ir Edenas nebematys jūsų.
2018-09-14 00:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-16 11:38
Fake_writer
Labiausiai nepatiko, kad tektas toks nesubalansuotas: nuo svaiginančio "gylio" (kur vietomis jau ir užknisa nardyt) iki elementarių, nesąmoningų šūdukų (ala "nusivalė kardą").
Stipriausia dalis- pamąstymai tampant daržovę Eliotą.
Muzikos dėžutė vis tik neįtikina, (na, turi būti kažkokia logika, čia juk ne viduramžiai) ypač po tos "informacinės" pastraipos apie kūrėjus, žmonių naikintojus. Kuri, kaip ir panašios vietos, tikrai ne fontanai.
Bet apskritai kūrinys patiko, ne standartas, keistas, yra tas vidinis sąmojis, tik gaila, kad neišdirbtas iki galo.

4+
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-15 21:49
Pelas
Ups, my bad, dėl pavadinimo viskas ok iš pirmos dalies, tiesiog pamiršau. Atsiprašau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-15 21:18
Pelas
Platus žodynas, minties raiška, lygis toli aukščiau nei geras standartas (gal tik aš suprantu, ką norėjau pasakyti)-autoriaus arkliukas, kurio pavydžiu, norėčiau nors kiek taip sugebėt. Už tai 5. O dabar labiau subjektyviai-tekstą papildyčiau paprastumu, daugiau aiškumo pateikčiau skaityojui. Ir pavadinimas... sorry, negūglinsiu ar kažką. Gaunasi 4+
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-15 08:37
Svoloč
Žūtbūtinai norėjosi parašyti, nors mirk, turiu tai padaryti.
Toks gal etapinis raštas, turiu šiame etape šitą parašyti. Pas mane irgi daug tokių etapinių darbų, todėl gerai suprantu, kaip būna, kažkas spaudžia, nesinori rašyti, bet reikia, atėjo tavo etapas.
Žinoma, galiu ir žiauriai apsirikti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-15 08:32
Svoloč
Pasirodo ir fantastiką įmanoma skaityti, nors fantastika čia daugiau kaip priemonė pagvildenti gan žmogiškus dalykus.
Iš esmės, neblogai, bet nesijaučia, kad tai tekstas,kurti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-14 16:09
ONYX
stileus klaidos, pastibejau, panašei kaip pas dekanstruktariu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-14 15:56
sesė mėta
Ech... Perskaičiau vėl pirmą dalį ir... Ir ji man labiau patiko. Kailas Spenceris man visad asocijuodavosi su tuo tokiu grakščiu galantišku stilium, kad net jei siužeto praktiškai nebūdavo, bent jau būdavo gražu skaityti. Šį kartą pasirodė panašu į daugelį kitų, neypatinga. Siužetas yra, bet jis kažkaip manęs neužkabino, po pirmų kelių pastraipų jau nebelabai norėjau skaityti toliau, o to tiesiog gražaus teksto šį kartą irgi pasigedau. Bet gal tiesiog turėčiau teisintis panašiai kaip Meškiukas? O gal šiaip man nebeįmanoma įtikti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-14 15:29
Nešvari Dvasia
genialiai blykstelta Meškiukas eik velniop!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-14 14:56
Meškiukas
Ar man patiko? Na gi ne truputelio. Visiskai. Perskaiciau ir pagalvojau -"ojezau". Bet man nepatinka ir manu kose. O raugti agurkai su grietine - dar ir kaip. ir net galiu uzsigerti pienu be rytiniu pasekmiu. Ka as norejau pasakyt - jis man nepatinka, nes nepatinka. Kazkuo primena viena Eridano knyga, isgirta kaip ten belenkokiu apdovanojimu laimetoja ir tt., bet ja skaiciau "dvieju puslapiu" principu - praverti du lapus, perskaitai viena sakini ir vel verti.Ir, jei vis tiek nesuprantat ka as noriu pasakyti - kurinys techniskai geras, turintis minti, gerai isdirbtas, galima ji issakoti i kruva skirtingu apsakymu, bet skirtas siauresniam skaitytojui ratui. Objektyviai vertinti nemoku ir nemokejau. Bet, manau, kad jei tureciau tokia "dovana" irasyciau 5, bet -esu kas esu - tad nevertinsiu. Dabar galeciau sakyti, kad jei butu daugiau to, daugiau no ir siek tiek kito tai butu geras kurinys. Bet nesakysiu, kadangi  toks kurinys gana unikalus ir (man) neiprastas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-14 13:12
ONYX
o stibuklasas, preš taj žvaigždialės kiaturios raudanavo, a dabar vysi tris penketaj iž triju galymų, nu fantastyka nikitaip
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-14 10:02
Kailas Spenseris
Dar bus bent dvi dalys, Čakai!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-14 09:23
ČakoPelėda
Nemaniau, kad taip greit baigsis. Norėjau bent 4 dalių, ech...

Patiko, šiaip. Labiausiai apie muziką (lb stipri vieta) ir tą jų ypatingą ryšį, Tubi neviltį, kad nebegali jo imituot, dar apie prijaukinimą. Tiesą pasakius,  jau gerokai įgrįsus ta citata ir visos su ja susijusios interpretacijos, bet čia ji vykusiai adaptuota - taip jau beviltiškai graudžiai nuskambėjo ;)
Geštalt idėja ok, išpildymo norėjosi vos stipresnio pačioj pabaigoj, bent jau iš pirmo žvilgsnio taip.
Pats flaschback‘as ok.

trisdešimt vieną dieną atgal < prieš trisdešimt vieną dieną.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-14 08:39
Dekonstrukcionistas
“Aš girdžiu spalvas.
Aš girdžiu raštus.
Aš girdžiu žodžius. Bet jų nėra.”

Čia genialiai blykstelėjai, galėsiu cituot savo knygoj? Visi gali eit velniop. 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-14 05:58
prisukime tave
per greiti išrišimai-nuleidimai, pilna dėmių, esmė niekame.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-14 01:52
prisukime tave
pirmosios eilutės nepakelia žmonijos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą