vakaras

Jau vakaras, jame be išimčių ramus
kiekvienas akiai žinomas fragmentas,
detalės miegui grįžta į namus –
tai rūkas, rūpestingai iškedentas,
jokių dvelksmų, jokių garsų,
ne mirė, o absoliučiai nurimo
veikėjai, esantys dar su
dienos mundurais, bet veidai be grimo,
ramybė paprasta ir iškili,
iš blogo tono kiemo šutvės
tik sąmyšiai, įkaitę šurmuly,
skubėjimas, kuris lyg žūt ves,
ir nerimas, o šis tiesiog niekai,
tad tokį vakarą lengvai imi be
juokingų skrupulų kalbėt menkai
suprantamus tekstus į beprotybę
galbūt ir panašius,
bet nesančius jais vien todėl, kad ramūs..,
po mikroskopinio lietaus plyšius
asfalte ras vanduo, o slėnio panoramos
kampe vaivorykštė lėtai nukris,
bet vakarui tai bus nė motais
ir jis užsilaikys, nors mano kambarys
bus jau išnuomotas arbatai bergamotas.