Vakarais 1

Medžiai nuo lietaus sutinę,                                                             
Spragsi nuogos šakos lengvą džiazą.
Prišaukus naktį užkalbėjimais
Ryškiai užsidega tamsa. 
Girdžiu kaip blaškosi lempoj stalinėj volframo siūlelis.                       
Šoka ant sienų šešėliai pilki.                                                            Motinos balsas, truputį pavargęs, mezga kelią į dykumas, drėgnus miškus, prie upių, palei kalnus gyvena žmonės. Mažas berniukas.    Jo draugas lokys. Čia pat ant kupranugarių plaukia klajūnai princai, paskendę plačiuose rūbuose.                                                           
Jaučiu kaip niežti galvą nuo smėlio iš Afrikos laukymių.
Ant lūpų nusėdo drėgno miško rytinė rasa.
Tirpsta pavargęs mamos balsas
Kol su vakaro pasakojimais užmiega paniuręs dangus                            ir aš.