Tarp kitko

Žiurkėnas, pajutęs maisto kvapą, išsiropščia iš savo namelio, ilgai uosto orą. Negavęs maisto pradeda bėgti niekad nesibaigiančiame uždarame rate.

  Ryto drėgmė sunkiasi į kaulų čiulpus – ruduo nusimetė lapus ir čežančia akimirka pasuka žiemos tako link. „Nemesk kelio, dėl takelio! “ – kažkodėl susiformavo mintis. Ausyse šnabžda neaiškios šešėlių frazės su neatsakytais klausimais. Pusiausvyra pakrypo tyliai nuslinkus į seniai užmirštą kampą. Čia kvepia sava aplinka ir esme. Ilgai trokštamas, užslėptas savirelizacijos veiksmas palengva užgula mintis, tačiau iki veiksmo pradžios dar toli: reikia apsikuopti, pasiruošti, susitvarkyti. Pertvarka savyje vyksta ne taip greitai, gausybė nereikalingų daiktų ir detalių reikia atmesti – apsivalyti. Pradžia turi būti švari kaip išbalinta drobė, iš kurios arba kurioje ir gims kažkas tokio, ko negalima dabar apibūdinti ir įvardinti. Laikas parodys, sudėstys punktyrines linijas, štrichų užuominas į būseną, į darbą.

/ Kaip dar gali dvejoti? Rizikuok! Drąsiau! Daugiau nekreipk dėmesio į kitų žmonių nuomonę, į tuos pasipiktinimus. Padaryk tai, kas tau yra sunkiausia žemėje: veik savo nuožiūra, žvelk tiesiai į akis /
                                                                      Katherine Mansfield

  Stichiškai atkartoti, atkurti gyvosios gamtos nepasiruošus negalima. Improvizuoti, abstrachuoti – pasiimti tik tas detales, kurios yra būtinos darbo pradžiai. Nesvarbu, ar tai būtų akmuo, paukštis, ar debesis. Žmogaus tipažas šiuo metu manęs nedomina – jame egzistuoja niūri nuotaika, nestabilumas. Gamtoje tokios sumaišties nėra, viskas vyksta paprasčiau ir natūraliau: pavasarį keičia vasara, vasarą – ruduo. Žiema – kaip įtempta gruntuota drobė. Spalvų nedaug, bet kiek daug pustonių – tarp baltos ir juodos.
Sunku nusakyti ir apibūdinti kūrybos pradžią. Ji ateina nelauktai arba priverstinai, kai nori save kažkaip užpildyti, realizuoti savo ego, kai tūnai beviltiškoje būsenoje, arba kai akis džiugina gražūs pojūčiai, susapnuoti sapnai ar neišsipildžiusios svajonės...

  /Pirmiausia pasakyk sau, koks turėtum būti, tada daryk tai, ką privalai daryti /
                                                                                  Epiktetas

  Savirelizacija – būtina, kitaip supliukši kaip oro balionas, net nepakilęs virš žemės, virš molžemyje pasistatyto savo būties antkapio, ant kurio dar neiškalta nė viena raidė, neištartas nė vienas žodis. O gal tai nebūtina, kaip ir atmintis, kuri užgęsta praėjus laikui, akimirkai. Užmarštis – mūsų palydovas. Darbai pasilieka pusiausvyros taške ir tai mums jau neberūpi. Laikas skamba muzikos taktuose tik iki tol, kol plaka nuoseklumo pulsas neaprėpiamos erdvės vandenyno bangose.

  Nutirpo kojos nuo nepatogios padėties, mintys apsivėlė kasdienybės rutina. Užstrigo žodžiai. Ačiū Die, kad dar galiu sėdėti suspaustomis lūpomis tarp apdulkėjusių savo niekada nepabaigiamų ir dar nepradėtų darbų. Dulkes nušluostyti niekada nevėlu, kad vėl suspindėtų pirmapradės spalvos. Aklas žvirblis išsibarstė plunksnas, jis jaučia šaltį ir alkį, bet nemato, kaip kiti žvirbliai jį parodijuoja. Aklumas nėra yda.
Aplinkinių jausmai, meilė ir pagarba – vertybė.

  Juodas mėnulis, apskriejęs iš rytų į vakarus, atgulė Vakarės žvaigždės globon. Kraterių raukšlės užgeso iki kito patekėjimo, prabudimo. Bėgimas, skubėjimas ne kartą parklupdys, užsiris debesimis it akmenimis per būsimą egzistavimo laiką. Bėgame ir nežinome – kur? Kaupiame ir nežinome – kam? Susidėsčiau klausimus sau, bet atsako kol kas nežinau arba laikinai nenoriu žinoti. Tikslus atsakas – kaip įsipareigojimas. Iš lėto rusenti nemoku ir negaliu. Jei degti, tai visu kaitrumu. Rusenančią Vėlinių žvakę uždegs kiti.

  Laiptų turėkluose sumirga šviesos spindulys. Vienas žingsnis link meditacijos, kurioje viešpatauja tyla muzikoje. Bethoveno trečioji simfonija skverbiasi į spalvas kaip terpentinas, kaip aštrus tabako kvapas. Palaimos c-dur sekundė – trapi kaip pavasario pumpuras, kuris dar nesukrautas...
  Valgydamas obuolį, pasotini kūną. Tikėjimas pasotina mintis.