Drungnu letargu

nepadoriai atvėrus langus
stingdant žvilgsniu
pripildančiu indus
visomis užtemusiom saulėmis
atleidimo tik sau ilgintis

dykumų persijotu smėliu
troškulingai gesintomis žvakėmis
neišsiilgto skaudulio gyslomis
slėpiniais lyg švariausiu atliepu

lengvutėle migla per plaukus
išvaitojus visus riedulius
siūlo galą suspaudus rankose
atsimainius į švytinčius aprėdus

nespindėk jau
prašau
susimildamas
žongliruodamas degančiais tiltais
liūdesys besidriekiantis plukėmis
kur ir tu ir aš ištirpusi

svetimi nei šiek tiek nelikę

užrakinsiu lyg klevo lapą
į tą vieną vienintelę knygą