nemigęs

nemigęs
dažniausiai jaučiuosi
kaip ryškiai raudona lapė
lauko gale apsimetanti mėnuliu
deganti rudeniu ir slepianti akis
nuo kiekvieno šviesesnio šešėlio
kaip ola priglaudžiu
visus savo išsigalvojimus
per šitiek vasarų pagaliau
pradedu susigyventi
su kaskart trumpam
prisiartinančiu liūdesiu
prisijaukinu
pašnabždu
nuraminu
įsiklausau kaip lyju
pripažįstu jog net aš turiu ribas
susitaikau ir pergyvenu 
koks paradoksas piešiu kamanę
o man įgelia širšė
nežudau nepykstu
nupurtau nuo delno
nors sunkiai paleidžia savo grobį
aišku labiau gaila būtų bitės
aš išgyvenčiau po jos
tačiau ji po manęs ne
kadangi pataikauju miego dievui
turiu leisti save prayti
rankos po vėsia pagalve
išsilaisvinimas
nes nemigęs
dažniausiai jaučiuosi