vėl ir vėl

nenusakomas plyštančių plunksnų šneresys
seno klevo paunksmėj
lyg iš Anderseno pasakų parėję piemenaitės ir kiauliaganiai
susėda ratu
jų rankose dyla laikas ir mėnesiena

pasaulis po dideliu voratinklių kupolu
suplyšta į tūkstančius skutelių
draikosi sapnai burės
ištįsta nakvišų kvapas
ir begalinis laukimas nepažinto akmens skausmo

vėl ir vėl ropoja skruzdėlės
tarsi maži pasimetę taškeliai
vos įžiūrimi temstant po bekvapio lietaus

tu nematai kaip jos rąžosi
tiesiog žinai kad rytoj būsi kitas
ir kitoks
būsi paženklintas būties