Šlovės kaina

Kartą buvo Uogienijus ir Romualdas. Buvo jie visada drauge ir aplinkiniai įtarinėjo juos esant ne tos orientacijos. Bet jie buvo tos orientacijos ir labai viens kitą mylėjo. Gyveno kukliai ir nieko nesigailėjo. Nuomojo neprabangų butelį bendrabutyje, neprašmatniam rajone, kurį kiti miesto gyventojai vadino tiesiog - Šiknaskyle. Kadangi pora neturėjo nei pinigų, nei fantazijos, mėgstamiausias jų užsiėmimas buvo skaityti senus laikraščius, kuriais buto šeimininkas išklijavo sienas, norėdamas uždengti prieš tai buvusio nuomininko nepatogiai ištiškusias smegenis.

Skaitydavo visada Uogienijus. Jis buvo baigęs 6 klases ir kirpėjų kursus. Romualdas buvo baigęs Karo akademiją, bet paskui pasirodė, kad jis tiesiog nešiojo plytas generolo viloje užmiesty. Uogienijus skaitydavo garsiai, su intonacija. Romualdas sėdėdavo atsirėmęs nugara į radiatorių ir meiliai žiūrėdavo į palinkusį prie sienos draugą.

Laiptinės valytoja Zosė, buvo tam tikruose sluoksniuose žinoma inteligentė ir poezijos mylėtoja. Braukydama šepečiu laiptus ji nuolat kažką murmėdavo panosėje ir kalbėdavo rimuotai. Kartą, berinkdama kancarus kieme, ji nugirdo pro antro aukšto langą sklindantį raiškų Uogienijaus balsą ir iškart įsimylėjo. Jaunuolis, skaitė žinutę, kaip nelaimingas poetas, negalėdamas užbaigti savo eilėraščio, iš sielvarto metėsi po dviračiu. Dviratininkas nusibrozdino kelius ir padavė poetą į tesimą. Atsidūręs už grotų tasai iškart gavo į snukį ir sėkmingai užbaigė savo eilėraštį.

Sužavėta Zosė garsiai sušuko: Bravo. Du draugai iškišo galvas pro langą ir pamatė savo pirmąją gerbėją. Nuo to laiko skaitymai vyko su plačiai atlapotais langais. Kad geriau girdėtųsi Uogienijus rinkosi tuos laikraščius, kurie buvo arčiau lauko sienos. Ilgainiui vis daugiau namo gyventojų susirinkdavo paklausyti naujienų iš senų laikraščių. Senesni kaimynai nelabai ką tegirdėdavo, bet už tai aktyviai reikšdavosi diskusijose po skaitymų. Netgi paliegęs studentas Arkadijus iš ketvirto aukšto, pradžioje itin skeptiškai nusiteikęs dėl tokio informacijos sklaidos būdo, palaipsniui įsitraukė į skaitymų vakarus ir slapčiomis kai ką pasižymėdavo savo užrašų knygutėje.

Pora tapo namo numylėtiniais ir visi jiems padėdavo: Zosė pririnkdavo kancarų, Arkadijus nugvelbdavo kokį seną laikraštį iš bibliotekos, ir mintyse vadino save knygnešiu, kaimynė iš pirmo aukšto išrovė visas gėlės iš klombos po langu, o kiemsargis Kostia toje vietoje sukalė didelį suoliuką. Gyvenimas sekėsi.

Tiesa Romualdas kartais pasijusdavo kiek nuošaly, nes neatliko tokio reikšmingo vaidmens, kaip jo antroji pusė. Be to jis labai mėgo futbolą, o tokių naujienų pasitaikydavo labai retai. Todėl jis itin nudžiugo išgirdęs apie artėjantį gretimo kiemo čempionatą. Žaisti jis nemokėjo, bet garsas apie draugus jau buvo pasiekęs ir gretimą kiemą, todėl jį noriai priėmė į komandą. Vis tik žaisti jis nemokėjo. O kadangi buvo dar ir išsižiojęs, tai po pirmo smūgio galva, prarijo kamuolį. Rungtynės nutrūko, o teisėjas, išsinuomojęs kamuolį ir palikęs užstatu savo pasą, prakeikė visą jo giminę iki penktos kartos ir išvarė iš aikštelės.

Namo Romualdas grįžo nuleidęs galvą ir su pūpsančiu pilvu. Uogienijus ką tik buvo baigęs vakaro seansą ir žiūrėjo kaip laša iš krano vanduo. Pamatęs pilvotą Romualdą, jis kuriam laikui neteko žado. Po to pradėjo plyšauti visa gerkle: mums pavyko, mes tai padarėm! Lakstė, kaip pamišęs, po visa butą šaukdamas: mes einam ant Nobelio, mes einam ant Nobelio! Atsitik tu man taip, tą vakarą jis kaip tik su pasimėgavimu visiems skaitė žinutę apie Nobelio premiją, laukiančią pirmojo vyro gimdytojo. Romualdas buvo geros širdies, todėl nieko nesakė ir kukliai šypsojosi.

Netrukus visas namas žinojo, kad skaitovai eina ant Nobelio. Buvo nutarta nedelsiant, iškart po pašalpų, organizuoti iškilmes kieme, po beržu. Lemtingą dieną visi suskato ruoštis ir puoštis. Kostia nušlavė lapus, Zosė atsineše visą savaitę rinktus kancarus, kažkas iš kažkur gavo vyno, žmonės tempė iš namų kas ką turėjo. Studentas Arkadijus netgi atsitempė kažkokią paną, kurią rado pasiklydusią bibliotekoj. Visi gerokai nustebo, nes manė jį esant filatelistu. Pagaliau pasirodė ir nominantai. Visi džiugiai kėlė taures į jų sveikatą ir garsiai aptarinėjo premijos dydį. Uogienijus žiūrėjo į draugą su pasididžiavimu ir vis pakišdavo kokį gardesnį kąsnį. Romualdas kukliai šypsojo, riaugėjo ir glostė pilvą. Galop, kai visi jau gerokai įšilo, nutaikęs progą, čiupo be priežiūros likusį vyno butelį ir susivertė iki dugno. Šalia buvus Zosė nustėro: ajezus, ajezus, ką gi darai, juk su vaisiu‘ gali būt negerai?!
Kas jam bus, jis gi guminis, linksmai rūgtelėjo Romualdas ir smagiai pliaukštelėjo sau per pilvą. Vis tik tais laikais Guminių kamuolių ir čiabatų fabrikas gamino šūdiną produkciją. Nuo vyno suminkštėjus guma neatlaikė smūgio ir kamuolys išleido orą. Pakilęs Romualdas nusklendė virš stalo, vartydamas tuščius butelius, ir nusileido į klombą, po suoliuku.

Kartu nusileido ir draugų populiarumo žvaigždė. Niekas nebeklausė skaitymų. Zosė vadino juos antikristais ir parašė eiles apie išdavystę, Arkadijus atsiėmė visus senus laikraščius ir sudegino užrašų knygutę, kiemsargis Kostia išardė suoliuką ir užkalė jų buto langus.

Netrukus Romualdas grįžo į kariuomenę nešioti plytų. Uogienijus įsidarbino sargu konservų fabrike ir naktimis skaitydavo etiketes, svajodamas, kaip užsidirbs pinigų ir nusipirks planšetę su Delfi.