pasimetusiems

kiek prireikia gyvybių
jog suprastum kad net išgalvotas lietus
sukelia nerimą bitei
o man griaustiniai į galvą nusėdę
kaip vaikui į delną išbertos monetos
sukelia griūtį galvojimų
kiek šiandiena būtų verta
jei ryt niekada neateitų
ir likčiau prieš speigą iki kaulų išrengtas stovėt
jei nei vieno neliktų po sekančio einančių
visos sekos subirtų kaip iš prakasto obuolio sėklos
tavo žodžiai ir lūpos kai tyli niekada nesibaigia
visos mano pradžios pradėtos
ties tavim pasilieka stovti
kiek prireikia žmogui
kol jis savim išmatuoja
visą praėbgusį laiką
visi vingiai sunkumai ir klaidos
kaip juosta ant miško paklotės
gyvatiškais kitų žmonių žodžiais
į širdį susmęigiama
bet tu tuo pačiu esi niekaip nepaliečiamas
baltas sniegas kaminų juodumu
net jei neatpažįstamas
viduje vis dar sniegas
taip ir aš savyje esi kitų
nesuplėšomas
ant kiekvieno kelyje pasiklydusio draugo
po raidę kad bet kada kai jausiuosi vienišas
bent mintimis galėčiau pareiti į pro šalį
praėjusį laiką