vėjyje skleidžias aguona
tarsi krauju aptaškyta netektis
dienų paraštėse laukiu atsako
į savo suaižėjusius sapnus
į veidrodžio šukėm slenkančius praeities šešėlius
prašau niekam neišduok nuplikytų minčių
savo skausmo virtusio laukimo jūra
būsiu tavyje kol išsopės naktų žaizdos
o vienišas manasis aš
ateis pasitikti paskutinio saulėtekio