tarsi

tarsi
kamanė mėnulio kory
delne delnas pasistiebia
lūpomis jūrą paliest
bepėdis ant kelių
iššliauštų į miglą
kur iš tiesų savęs
negalėtų matyt
tik kalbėt niekam
nepažįstamais žodžiais
keistai mažumėlę nustebę
suklegtų aplink susirinkę
žmonės
kaip gėlės skleistųsi
jų mintys
ir kiekvienas nekabutėse
ištartas žodis
būtų sutramdomas
visai kaip
sukramtomas oras
net tiesa iškritus
iš lopšio susimuša
jei išgirdęs nepatiki