Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ir vėl rytas. Po jo dar vienas. Ir vėl, ir vėl... Jų nepritrūksta, kad  vienas prie kito dėtųsi į savaites, į mėnesius, į... Į žmonių gyvenimus. Net jeigu jie ir tokie, kaip mano – išsimėtęs ant abiejų rankų delnų ir nebeatsimenu, kur jo pradžia ir nebežinau, kur pabaiga. Atrodytų, kad didesnės nesąmonės neišmanysi, bet žmogaus gyvenimas, ko gero, prasideda netgi anksčiau, negu suprantam ir tęsiasi toliau, negu manom. Kaip tai suvokti, man irgi netelpa į galvą, tačiau įsiminta net bažnyčių šventoriuose kalbančius, kad, girdi, kipšas ne vienas poras vyžų ar klumpių sunešioja, kol, tarkim, Joną su Oną  į porą suglaudžia. Išeitų, kad jau nuo tokio pobūdžio suplanuotų paieškų prasideda būsimasis keleivis į vystyklus. Tačiau irgi abejotina, ar tuomet pirmą kartą būna jo ištarta:
    – Labas. Čia aš.
    Gal su Ona ir Jonu (Ja ir Juo) jau prieš tai jis ne kartą (kad ir iš sapnų) taip  sveikinęsis? Gal ten, erdvėse tarp Onos ir Jono, tarp Jos ir Jo atliekamas svarbiausias darbas, kad būsimasis žemės žmogus fotografuotųsi būtent atvaizdais, kuriuos žinome, suprantame, kuriuos sukilnojame į fotoalbumus net neįtardami, kad jie tokie anksčiau užprogramuoti. O dairytis po praeitus laikus man gerokai  įdomiau negu po būsimus. Tačiau ir iš praeities, ir iš ateities, ten surastus dalykus tempiu į dabartį ir atsargiai – kad ir tanką ar atominę bombą –  padedu sau ant delno ir paprašau:
–  Atsargiai. Nežaiskite. Kol yra ugnis, tol žaislų ant žmogaus delno nebūna, – ir, regisi, kad pats sau neužmirštu pamintyti: kažin, kas dar ant delno nepadėta? Dabar į tokių objektų sąrašą atsirado ir danguje pamatyta debesėlio pavidalu  plaukusi knyga „Skaitau save“ 
  – Taigi, taigi, – savaime atsidustu gailėdamasis, ar pamatysiu ją vėl bent kartą? Materija jos neišnykusi, tik persiformavusi iš knygos į gėlę. Ir atsimenu, kaip ją pamačiusi Irna Laboke tarusi:
  – Snieginė rožė. Rožytė.
  O aš kaip įbestas per rytus, per dienas neatsitraukiu nuo lango ir iš visur išgirstu ir nuostabą, ir neišmanymą, ir pasergėjimą neišstovėti grindyse duobės. (Oi, ir kantrybė! Neišstovėk duobės, Pranuci).
  Tačiau tai ne tiek stovėjimas prie lango ir dairymasis po  padangę. Tai buvo darbas. Pamačiau, kad ten, giliai savyje, gal giliau negu danguje, esu gerokai kitoks. Net rankų galėjo nebūti ir tai, kas sudėta ant jų delnų, taip pat galėję nebūti. Iš ten, tos gilumos, žinojau, kad trečiasis kartas nei sapnuosis, nei vaidensis. Ir per kūną pradėjo bėgioti skruzdės it suskatusios pasaugoti, kad regėjimai danguje  knygos „Skaitau save“ ir Snieginės rožės nebūtų pavadinti miražu. Iki tokio pamatymo reikėję per ilgus dešimtmečius atkakti iki šių  dienų ir kaip įbestam sustoti prie lango...   
  – Kad ir be Vatikano, o  beveik  popiežius, – išgirstu atsiliepimą ir pamanau, kad gal nėra, nebuvo jokio Suflerio. Gal būt tai Aš šitaip, tik iš kito, labai tolimo laiko, kad ne tik  pažinti, bet ir atsiminti savęs neįmanoma: – Nagi, nagi, dar pakalbėk, – paprašiau į save.
  – Nereikia taip giliai į save. Atgniaužki saują. Ar bent pragniaužki.
  Tai nebuvo sunkiau, negu matyti danguje debesų paveikslus. Ir net neatrodė, kad tam prireikė bent kiek mano pastangų. Dar akimirka ir aš pajaučiau rankos pragniaužtą saują, o  joje...   
  – Taigi čia aš, Pranucis.
  – (!...)
  – Labas. Čia aš. Gal kiek kitoks (ar ir labai kitoks) ankstesnis, bet vis tiek Pranucis. Trečias kartas prasideda. Ir gali būti, kad labai išsilygins, susitapatins su knyga.
  – Ir tuomet? Kaip danguje?
  – Ant delnų išbarstytas žmogaus gyvenimas daugiau negu  knyga. Daugiau. Matai, koks esu mažytis. Tai tik todėl, kad iki tavo lango man labai toli. Man tu irgi labai mažytis. Ir vis dėlto abu esame vienas ir tas pats.
  Abu vienas? Ir tas pats?
  – Geriausiai šviesa matosi iš tamsos. O trečias kartas yra irgi tik trečias. Visada nepaprasta yra išbūti ten, kur esi, nepaisant kur.. Išbūti visu savimi. Visu. Iki lašo. Ir trečias kartas ne išimtis.
  – Išbūti? Kad ir čia, prie lango?
  – Kad ir prie lango, – atsiliepė iš gilumos.
  Dar ne kažin kaip nutuokiau, kad primiršti aružmiršti tekstai pradeda atgaivos procesą. Reiškinys jau buvo prasidėjęs, retsykiais paleisdamas po odą net pabėgioti skruzdėles. Regisi, negalvoji apie jį, esi užmiršęs, kad toks tekstas yra, tačiau nežinia iš kur ir kodėl išgirsti po kelissyk pasikartojantį žodį ar posmo  eilutę ir taip reikalaujantį asmeniško  paliudijimo: įsiminiau, žinau. Tarkim:
į šitą ugnį įeinu,
į šitą ugnį įeinu, –
  ir dar, ir dar taip, kol neiškentęs atsiliepiu:
  Į šitą ugnį įeinu,
  kad dūmai  jos negraužtų gedulu akių.
  Tuomet atsirasdavo ramybės valandėlė iraš galėjau pamąstyti, kad kažkas kažką svarbaus man nori pasakyti, nes vis tik, o gyvenime gyvenimėli žmogaus! Kad ir kaip gražiai giedotų  bažnyčios, kad ir kaip pakiliai giedame Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, po visą pasaulį rankiodami išbarstytus (ir vis barstomus) lietuvius į tautą, o negiedančių, o negirdinčių pasilieka daugiau.
  Vėl žvilgt į pragniaužtą rankos saują su mažuliu joje.     
  Lengviau nepatikėti, kad tai aš, Pranucis, tačiau jis nerimstantis, netgi triukšmingesnis už Pranucį stovinti prie lango.
  – Man tu irgi labai labai mažytis. Ir vis dėlto abu esame vienas ir tas pats, – neabejojo jis, o truputį lukterėjęs: – O ir  mąstome mudu... Taip,  taip, o  ir mąstome  mudu iš vienų smegenų. Nesakau, kad vienodai, tačiau smulkintis dėl to neverta...
----------
Iš „Skaitau save“
2018-08-02 14:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-05 09:32
Upė Piliakalnytė
Jei jau atsiverčiu šią svetainę tai būtinai paskaitau Praną. Ir ateina į širdutę kažkas gero gero..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-03 10:26
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-02 23:10
Erla
Autorius kaip visad raštingas.
Manau,kad reiktų atsijot svarbesnius dalykus nuo pagalbinių,mažinti pedantišką aprašinėjimą.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-02 15:10
Čia ne Aš
O aš skaitau Jus. Gražiai skaitosi, o perskaičius dar ir mintyse lieka. Ne mažučiai mes, nors mažais kartais save laikome. Būkime ir aukime. Iki.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą