Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pranas Pranas

Kai knygai praeina laikas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Jau ilgokas laikas kai – kaip tuščia, taip tuščia. Kaip ilgai taip gali tęstis? Neatsimenu, kad tiek savyje tuštumos nugultų. Kėliausi anksti, pasišovęs kažką kažkaip pakrutinti.
  – Kažką? Kažkaip?
  Kai nežinai nei ką, nei kaip tai padaryti, protingiau pamastyti neįstengiau. Sustojau prie lango, atsirėmiau petimi į jo staktą, kad jausčiausi lengvesnis ir suskatau žioplinėti po apniauktą padangę. Nebuvo liūdna. Ir buvo gaila tik, kad laikas greitas. Labai. Ir sykį,  ir kitą pagalvojau: dienos nuskubėjo, nubėgo, o pažadai pasilikę netesėti.
  Padangė nepanoro ilgiau pasilikti apniukusi; ji trūkinėjo, plėšėsi į gabalus, skendo į properšas, prie kurių telkėsi tirštuma, įsispalvodama ir plaukdama debesimis. Ir ūmai tik... Kas gi čia? Net ūgteliu arčiau lubų, pažinęs labai įsiminusį, labai panašaus į knygą debesėlio vaizdą. Atrodė, tiesk rankas, imk  jį nuo  padangės ir iš naujo perskaityk užrašą kaip knygos pavadinimą:
                  LABAS. Tai aš, Pranucis,
                    SKAITAU SAVE
   
  Labai nesunkiai prisiminiau, kaip pirmą kartą perskaičiau knygos pavadinimą, įsigudrinusios debesėliu pakilti. Viešpatie, negi esi? Buvo nepaprasta, stebuklinga, neįtikėtina, bet akivaizdu. Ir šit vėl  jis, debesėlis – knyga, vėl iš netikėtumo ūgteliu iki lubų. Kaip tada, kaip pirmą kartą. Jau, deja, irgi nearti tas laikas, bet prašau – žiūriu, atsimenu, skaitau...
  – Tai buvo  balandžio mėnesį – galvoje išgirstu Suflerį, – Saulė tekėjo 06: 52, leidosi 19: 55
  – O! Ir tu čia? Senokai girdėtas.
  – Labas, Pranuci, – atsiliepė jis. 
  Taip, dar vis jį vadinu Sufleriu, dar vis jis man neįspėta mįslė. Ar įspėsiu? Labai abejoju. Tačiau neužsimiršta, kad jis iš viso pasaulio vienintelis rodo į mane kaip į „beveik popiežių Pranciškų“, o mano rašinius neretai vadina „beveik enciklikomis“. Neprisimenu, kad kada mane būtų užklupęs netyčia. Visąlaik tolerantiškas. Kiekvieną sykį apie  atsilankymą praneša pabelsdamas pajautomis.
  Pabelsdamas pajautomis?
  Taip atsitiko ir šį kartą. Dar naktį, gerokai po vidurnakčio, prisiminiau jį per pajautas, o atsiminęs girdėjau iš eilėraščio:

Nuplauk žaizdas.
Te jos užgysią po mirties.
Ir niekuomet, bičiuli, nemanyk,
kad tai auka,
kuri bent truputį šventa –
surinkęs nuodėmes
kaip rytas rasą savimi,
į šitą ugnį įeinu,
kad dūmai jos
negraužtų gedulu akių.
 
  Jau tuomet nesitingėjo pamanyti, kad debesėlis todėl ir suskato patapti knyga ir kilti į padangę, kad išnešiotų tokią žinią.
  – Beveik kaip iš enciklikos, – išgirdau teksto vertinimą, dar nežinodamas iš ko jį girdžiu.
  Anoji diena atmintina dar ir tuo, kad ji ir savo kalendoriumi mini Pranus ir Pranciškus.
  Būsim popiežiais ar ne –  argi tai labai svarbu? Svarbiau, kad Pranais ar Pranciškais jau esame. Beje, Františekais taip pat,  – nežinia kodėl panūdo pamąstyti matant kalendoriaus lapelyje įvardintus dienos varduvininkus. Vėlgi nepamenu, ar kada vėliau rūpėjo sužinoti, kodėl taip reikėję pasamprotauti. Man tai gyventi netrukdė, tačiau žodelis „beveik“: beveik popiežius, beveik enciklika, beveik altorius ir daug kitų neišbaigtų dalykų pradėjo smelktis į smegenis kaip užšifruoti priekaištai, kad mano poelgiuose ar supratimuose kažkas ne taip, kaip derėtų, kaip reikėtų. Gal net labai nedaug, tačiau kažką reikia pakrapštyti, pakoreguoti, kad tas „beveik“ savaime atkristų,  atsižegnotų nuo manęs. Tačiau gal bent tu, mielas Sufleri, žinai, ką ir kur kažkaip reikėtų krapštelėti?
  Pakeliu  akis ir, ir...  Negi?  Matau, kad dangaus knygos peizažas  nyksta. Trinasi, blausta ir jos užrašas:
              LABAS. Tai aš, Pranucis,
                SKAITAU SAVE
 
  Trinu akis,  bandau bent šitaip gelbėti išnykstanti knygos peizažą. Ir nors gaila, ir nors skauda, tačiau suprantu, kad ir danguje nieko  amžina nėra. 
  – Matyt, knygai laikas praėjo, – tariu sau, nujausdamas, kad tai girdi ir Sufleris. Tačiau  jis tyli. Palaukęs, pakartoju: – Matyt, knygai laikas praėjo. – Bet ir tuomet Sufleris neapsiliepė. O ten, danguje, kaip ir žemėje, pasirodo, kad irgi gera vieta tuščia nebūna. Vėl iki skausmo trinu akis, nes paregiu, kad knygos vietoje pražysta debesų gėlė. Atrodė prasminga, kad ji neskubėdama debesėliu plaukė pietų kryptimi – į ten, kur dzūkų šilinių kraštas, kur mano gimtieji Šklėriai ir visi Kabelių parapijonys su savo gimtaisiais sodžiai. Kur tiek nedaug ir gyvasties bepalikę. Kapai – gyvesni. Seniai ten  buvau. Oi, kaip seniai. Tūkstančio ir vienos nakties neužteko...
2018-07-30 19:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-15 22:06
Loke1
na, čia manau, toks autorius, kurį ir neskaitant galima spausti iškart 5 - :}}}}
visada gerai parašote ir malonu paskaityti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-31 11:48
Čia ne Aš
Labas, Pranuci:) Skaitau Jus ir taip gera ant dūšelės palieka, kad vos neapsiašaroju. Būkite...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-30 20:46
Nova Art
Įdomu skaityti, mane sužavėjo, spaudžiu dešinę ir skatinu rašyti toliau. Lengvos plunksnos :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-30 20:10
Žilis van Gogas
Esė apie save - gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-30 20:04
Erla
Pabaiga veža.  Debesų gėlė – puiku. Pajauta ir Pajauta,o dar pojūtis...
Tarp 4 ir 5.
5-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-30 19:14
prisukime tave
ar matei filmą per lrt apie pranciškų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą