*103007272018

***
Žmogus Juodu Liežuviu
***

Pabudau industrinėse džiunglėse.
Nuo pat paryčių, kaži kas pjovė betoną
Ir rausė šaligatvio plyteles.
Mano antrasolėje rodėsi,
Kad kas mus bando išvytinti,
Ir jau tuoj neš į pardavimų salę.

Mašinos, už lango, taip ir nespėjo sustoti,
Vis kitos ir kitos, ta pačia miesto arterija skuba,
O tose mašinose tūkstančiai neramių sielų,
Nuo pat nakties vidurio iki ryto vijos savo likimą.

Mano balkone auga berželis,
Žavus tas jaunuolis, nors ir žinau, jog
Šaknys susiraizgiusios tarp betono,
Apklotos rudeniniais lapais
Ardo konstrukciją, ir jeigu ne man,
Tai balkonui ar pačiam berželiui
Jau greit pabaiga.

Mano kaimyno balkone auga kanapės,
Kairėje per visą namo sieną išsitiesusi reklama skelbia:
-7 centai kiekvienam litrui benzino,
-3 eurai mašinos plovimui.
Taip ir masina, tas išprotėjusias sielas,
Tas kur vejas savo likimą.

Mano draugė metė rūkyt,
Todėl kaskart užveriu langą,
Jog dūmai nepasiektų jos kambario,
Todėl ji užsidaro duris, jog negirdėti manęs,
Jog nesinervintų jausdama mano neramią dūšią.

O užsidėjus ausines,
Davus šansą nepažintam kompozitoriui,
Įkėlusiam į mūsų socialinį tinklą savo naujausią kūrinį -
Išgirstu tas pačias industrines džiungles.
Grįžtu, čia, aprašau...

***

Ši istorija kiek kitokia.
Ši tik ką papasakota įžanga, it savotiškas švyturys,
Lydintis mintį, kodėl žmonės, kartais ima, palieka,
Užsidaro kažkur giliai savyje.

Kartą gyveno Žmogus Juodu Liežuviu.
Iš tiesų negyveno, o karta susvajojau, jog tokio galėtų būt.
Kartą, užpuolė mane, visos gyvenimo klaidos,
O pats pamaniau, jog gera būtų,
Jog laikas bent kartą imtų sustotų,
O pats pagaliau, turėčiau laiko bent kiek pagalvot.

Man sakė - nagrinėk egzistenciją,
Narpliok, kol ji dar lanko, nes vėliau -
Nes vėliau tik experience'as lauks.

Taip sugalvojau žmogų,
Kuris nevaikšto žeme,
Tą kuris gyvena tik savo ir mano
Galvoje.

Tas žmogus -
Žmogus Juodu Liežuviu.

***

Mes tiek daug praradom,
Praradom šiam negailestingam laike.
Tiek progų, tiek šansų padaryti klaidas.

Šis žmogus, buvo atsiskyręs, nors ir laukė, lig galės sugrįžt pas draugus.
Draugų, savaime suprantama, nebuvo,
Meilės - taip pat.

Šis žmogus, būta šamanas, būtų alchemikas, išminčius ir menininkas.
Bet geriausia būtų sakyt:
Šis žmogus būta kvailys.

Jis ieškojo recepto, tokio kuris leistų sutirštinti,
Šios realybės išgyvenimą.
Nebūtų minėtas žmogus,
Jeigu nebūtų radęs nuodų.

Sako, sako, tiek kur mano sąmonėj būna,
Jog kartą, jis išgėrė, tai ko joks žmogus žemėj savu noru,
Neturėtų gert.
Bet jis nemirė...
Laikėsi jis tvirtai...

Liežuvis tapo Juodu,
Seilės rūgšties kristalais virto,
Nuo jo atodūsio sukosi galva,
O jei sugalvotų pabučiuot,
Ko gero aplankytų pabaiga.

Bet jis nemirė...
Laikėsi anas ilgai...

Legenda sako...
Jog jis dingo nuo žemės paviršiaus.


 


















Šiandien prisimenu tiek