būdas būti

(pagal S. Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“)

šimtmečius skrodžia kardas sieksninis šalančiom upėm į karę joja lietuviai žemaičiai
triūbos medinės nosim ilgiausiom grabo praverto garsą triūbina karei pradėjus
galvos tauro ragais per vidurį arklio uodegą rėdo akis į meškenas priešui aikčioti
veidus nudažę anglim ir mėlynėm apokaliptinio reginio sūnūs aky niekadėjo

priešo negandai kelti grandinėmis veria belaisvių kaukoles irgi naudoja indams
lyg indėnai skalpus skaičiuoja priešo galvas ir tiek pat pasipuošia sagtimis vario
rankose kardas ir skydas žilvičio nuo neprietėliaus įsiūčio vyras kraštą gindams
pliekia nuožmų meldžionį vokietį kad sudegina viską terioja kas mūsuose gera

šunį bricių ir žirgą šviesbėrį ar baltprusnį po parankėm pelkėje priešui užkuria pirtį
vyrai be balno be kilpų stipriai laikosi net nukirsdinta galva joja gąsdint neprietėlių
brūkliais strypais pėstieji per šonus o raiteliai dairosi netikšų medę iškirtusių
grobstančių žygio padargus atmonyt lietuviai į vieną būrį suskliautę jėgą patiekia

ąžuolo užkardos mietais lyg levo dantim neprietėlius baido ropiančius sienom
iros pilių susmegusios mena kaip žemė į sieną stojo ir juosėsi vandeniu kalnas
moters rankoje kūdikis kardas kitoj bebaimiškai gynė laisvės dienojų bent vieną  
grūmėsi irų valdovas galvą teriojo ir krito kad liktų gimtinei ir šeimai ne skalnas