Nereikėjo žodžių

Tu ateik į Jaunystės alėją,
Kur kadaise po gluosniu senu,
Susikibę už rankų stovėjom,
Nereikėjo tų žodžių tuščių.

Apie meilę kalbėt nereikėjo –
Kiekvienam prigimtim ji duota,
Kuri laimės sparnais pakylėja
Ir skausmingai palieka, deja.

Ji, lyg paukštis skrajūnas, nerimsta,
Apsidairęs, vėl skrenda tolyn,
Kur šilčiau, kur jaukiau, ten ir būna.
Sužeista pasiliekam širdim...

Bet, ateik į Jaunystės alėją,
Prisiminsime meilės metus,
Juk ledynai seniai pajudėjo,
O mes likom, ištvėrę skausmus.