Ko nepadarė Karaliūnas

Dočkutei daržinėje vapsva įgėlė į delną.

Mergina, supykusi dėl neteisybės, gulėjo ant šieno, vėsioje daržinėje, snaudė galvodama apie raitelį, kuris atjos jos rankos ir paprašys šieno savo baltam arkliui, o ji – ranką išties ir mestels glėbelį šieno arkliui į snukį.
Mergina pajuto, kad ji nori pasikasyti nugarą. Tai atrodė neįmanoma: niežėjo vidury nugaros... Bet taip norėjosi to saldumo, kuris lieka po pasikasymo.
Turėčiau aš vyrą... paimčiau jo ranką...

Dočkutė pašoko, kada vapsva rankoje ėmė gelti.
Daržinėje arklio nebuvo, raitelis irgi nemiegojo šalia – vapsvos nuodai kėlė isteriją jos delne.
Ji purtė ranką, nusikratė vapsvą ir šieną, kurį buvo sugriebusi baltam arkliui. Skausmas delne buvo aštrus, bet  širdis skaudėjo vis aitriau – tas raitelis sapne buvo toks savas, toks pasiekiamas, taip ir norėjosi atstatyti jam nugarą pakasymui... jį ėmė trintis į daržinės medį.


Poliklinikos durys buvo naujos ir atsidarė pačios.
Dočkutė pagalvojo: ar tik nebus tai geras ženklas?


Daktaras Karaliūnas atidžiai, nemirksėdamas apžiūrėjo ranką ir kelis kartus paglostė.
Mergina matė jo garbanotą liežuvį, kurį jis kaišiojo besistengdamas pagydyti.
Dočkutei jis pasirodė priekabiautojas, šlykštus gašlūnas dėstytojas, tas nepaliaujamai išlendantis garbanotas liežuvis... Tiesa, jis viską suprato apie vapsvos įkandimą, nesiūlė nusigerti, kad neskaudėtu, jis buvo aukštas, tiesiog atitiko jos išmatavimus...

Įlipusi į uždulkintą autobusą namo, Dočkutė pagalvojo, kad daktaras buvo dirbtinai dėmesingas, bet jos neišgydė, nors ranką nustojo skaudėti.
Gal duoti jam per veidą?
Pasakyti jam gerų žodžių, prižadėti dešimt kaimiškų kiaušinių?
Apsinuoginti netikėtai..?
Pasigirti pažintimi su neįvardinamo seimo nario padėjėju?
Pasigirti, kad genuose plaukioja kunigaikščio Gedimino kraujas?
O gal leisti jam gydyti ir tiek?
Gal tas glostymas viena kryptimi padės atsistoti ant kojų?
Kuo skubiau sugrįžk ir apsinuogink...
Dočkutė sustabdė autobusą ir liko viena stovėti kelio dulkėse.

Jos pyktis baigėsi ties poliklinikos durimis, kurios atsidarė pačios.
Mergina stovėjo galvodama:
„ Daktaras gražus, o Dieve, koks tas daktaras gražus... kokie raityti jo pirštai... koks riebus kaklas, o rankų pirštų galai tarsi atominės elektrinės išeinamoji anga... Dieve, jis vis gražesnis... jis toks taurus. Jis toks gražus. Jis mano idealas. Tik neįsimylėk, Dočkute“
Ji pajuto, kad stovi per ilgai prie poliklinikos durų.
Kad nestovėtu kaip stulpas, kad išblaškytų besirangančius širdyje meilės kerus, Dočkutė griebė niekuo nekaltą išeinančią iš poliklinikos pasveikusią senutę ir ėmė vesti ją atgal į polikliniką, tarsi geros širdies padėjėja, tarsi norėjo pasakyti: „ „Eikš, senole, eikš senele, padarysim po taurelę, jei manim tu patikėsi tai  - išgersim dar dvi

Senutė priešinosi.
Jos susikibo mirtinai.
Senutė nebuvo iš lengvųjų. Ji nuo vaikystės daugiausiai priskusdavo bulvių, išraudavo geriausius ir didžiausius cukrinius runkelius.
Jos ėmė viena kitą maigyti  kaip maigo rupius miltus... ar net dar stipriau.
Nusivertė ant žolės. Ridenosi link tvenkinio ir ten, jau būdamos dalinai vandenyje, nutraukė kovą.

Chirurgas Karaliūnas stebėjo besigrumiančią porą ir kramtė degtuką. Jo pabarzdė buvo išterliota siera.


Gaisras prasidėjo mediniame poliklinikos tualete.
Degė penktoji nuo įėjimo skylė. Juodi dūmai grėsmingai vyniojosi link išėjimo.
Tualetas, statytas 1958 metais, buvo tarybinis paveldas, tas su skylėmis grindyse ir pertvaromis tarp tupinčių.
Medis dar iki šiol kvepėjo tik ką kirsta mediena.
Buvo erdvu, todėl gaisras nebuvo iš karto pastebėtas.
Moterų pusėje dar šmėžavo sušukuotos moterų galvos, kada vyrų pusėje traškėdamos įgriuvo trys grindų lentos.

Moterys po grumtynių prie tvenkinio tvarkėsi plaukus, čiupinėjo dantis, pasikėlė petnešėles: Dočkutė lengvai, o senolė – sunkiai.
Pykčio nebuvo.
Vakaras buvo šiltas.
Moterys liko sėdėti ties tvenkinio žolynu.


Karaliūnas užsirašė į dienyną: „ Bitės įgėlimas. Dočkutė. Labai simpatiška mergina. Gal pasinaudoti jos bejėgiškumu? Jos rankos sugeltos. Nesipriešins.
Ji ne tik graži, bet kada palieti jos ranką – nesinori atsitraukti, norisi daugiau... Kas tau, Karaliūnai? Ji mane išvedė iš proto. Panašu aš ją įsimylėjau. Ji bus mano žmona ir pagimdys man, sakykim, tris vaikus“
Dūmai veržėsi į Karaliūno kabinetą.

Kada pro tvenkinį nešė apdegusį daktarą Karaliūną, jis rankos mostu paprašė sustoti.
Dočkutė, iki tol sėdėjusi ant žolės, pašoko, pamačiusi neštuvuose bejėgi Karaliūno kūną.

Karaliūnas ištiesė apanglėjusią ranką link  merginos.
Dočkutė griebė už nuodėgulio.
Karaliūnas iš skausmo apalpo.
Sanitaras paprašė paleisti chirurgo ranką.
Karaliūnas atsimerkė.
- Aš tave myliu, - pasakė jis ir vėl prarado sąmonę.
Dočkutė ėmė kartoti: „Ir aš myliu tave.. “
Sanitarai pasuko link medžiais apsupto pastato.
Dočkutė verkdama bėgo šalia, kol sanitarai pasakė, kad į morgą pašaliniams negalima.
Karaliūnas sąmonės tą dieną neatgavo.