Rašyk
Eilės (70505)
Fantastika (2139)
Esė (1678)
Proza (10205)
Vaikams (2418)
Slam (55)
English (1076)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 30 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Vygaudas Vygaudas

Pasišiaušęs Patackas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Kakalio miestelio meras visada turėjo įdėjų, kokiai nors bėdai ištikus.

O pasak legendos, miestelio pavadinimas remiasi į gūdžius viduramžius, kai katalikai anapus dar degino raganas, o lietuviai, šiapus, gyveno dūminėse pirkiose ir vaikščiojo užtroškusiom akim.

Kaip tik tada į vieną kaimelį atklydo toks pasišiaušęs Patackas.
Kaimo labai biedno būta, tad visi iškart puolė duris kabinėtis, atseit, ko čia dar anam reikia?
- Kaip sau norit, - pasakė Patackas ir prigulė atodvėsio. – O aš moku kakalius drėbti.
Ir užsnūdo.
- Ką tu moki? – girdi Patackas per sapną.
Atsimerkia – jį apsupęs visas kaimas.
- Sakau, kakalius drėbti.
- Kas tas yr?
- Tai tokia krosnis. Su kaminu. Kad dūmai akių nesprogdintų. Gyvenat čia, kaip Australijos aborigenai.

Tiesą sakant, pastaroji Patacko frazė iš pradžių man kėlė įtarimą. Iš kur gi, galvoju aš, kažkoks Patackas anuomet žinojo apie Australijos aborigenus? Bet po to vėl gi galvoju, aš ir šiandien nemoku drėbti krosnies, tai kodėl jis anuomet negalėjo ko nors žinoti apie Australiją?

Ir priėmė anie kaimiečiai Patacką į savo būrį. Ir išdrėbė Patackas visiems po kakalį. Ir nebevaikščiojo lietuviai užtroškusiom akim šitam gale Europos, nežiūrint į tai, kad anam gale katalikai vir dar degino raganas.

                                        -------

Pasišiaušęs Patackas miestelio merijos rūsyje buvo įsirengęs dirbtuvėles ir buvo kone svarbiausias žmogus visame trijų aukštų pastate, įskaitant ir biblioteką. Po mero, suprantama.

Nors, - ką ten tas meras?
Jeigu netyčia langas išdūžta, ar kokia spyna užsikerta, - negi lėksi pas merą? Štai ta prasme Patackas tikrai buvo svarbiausias žmogus visame trijų aukštų pastate, įskaitant ir biblioteką.

O bibliotekoje dirba tokia Kastė. Dar panelė. Nors jau ir netoli keturiasdešimt, bet vis dar.
O Patackas juk irgi senbernis. Irgi vienas. Nors jau virš keturiasdešimt, bet dar vis.

Kartą meras jam ir sako:
- Žinai ką, Patackai?
Iš kur jam žinoti?
- Aš galvoju, Patackai, kad mūsų miesteliui gresia pavojus. Gersi alaus?
Žinoma.
- Tai va, Patackai, - pokalbis tęsėsi jau smuklėje. Man dar senelis pasakojo, kaip jis vaikystėje pešėsi su Pasišiaušėliais. Tai yra tavo seneliu ir jo broliais. Taigi... Daug jūsų buvo... Karai, marai, trėmimai... Likai paskutinis... O juk tavo prosenis prieš kelis šimtus metų, savo rankomis galima sakyti mūsų miestelio vardą nudrėbė...
- Nu-u-u?
- Tai va Patackai... Einu aš vieną rytą į darbą ir galvoju: numirsi tu ir nebeliks Kakaly nė vieno Patacko... nė vieno pasišiaušusio... O juk legenda dar gyva!... O tu – gyvas tos legendos įrodymas! Neduok Dieve, galvoju, - imsi ir numirsi mano kadencijos metu!
Patackas irgi išsigando.
- Ne, ne! – nuramino meras. – Nebūtinai šios kadencijos... Aš kalbu apie tai, kad tu neturi palikuonių... Supranti? Gaila kažkaip... Supranti?
Patackas suprato.
- Beje, ar tu skaitai knygas?
Žinoma, skaito.
- O iš kur jų gauni?
Iš kur, iš kur? Iš bibliotekos.
- O dažnai į biblioteką vaikštai?
Ko jis čia dabar?
- Tiek to, - susipainiojo meras. Žinai, Patackai, ką aš iš tikrųjų galvoju?
Patackas nežinojo.
- Aš nesu prietaringas, bet bijau, kad jūsų giminės išnykimas kaip nors nepakenktų miestelio istorijai...

Patackui staiga taip smarkiai suspaudė širdį, kad jis net užuodė dūminės pirkios kvapą. Ne tiek dėl miestelio suspaudė, kiek dėl savęs... dėl giminės... O juk meras teisus – išnyks per jį – per Patacką! Oi negerai!.. O-jo-joi!..
- …reikia statyti paminklą! – meras užbaigė savo kalbą.
- Kokį paminklą? – išpūtęs akis, Patackas iš viduramžių ką tik sugrįžo į smuklę.
- Taigi aiškinu: mūsų miestelio pavadinimui. Aikštės centre pastatyti didelę granitinę krosnį su kaminu ir joje trumpai iškalti legendą, kaip čia viskas vyko
- A-a-a… O kam?
- Kad visi žinotų! Kad nepamirštų! Ateinančioms kartoms!

Patackas nieko nesakė. Jis tik atsistojo ir visas išėjo.
Nemiegojo iki paryčių. Galvojo apie paminklą. Apie bibliotekininkę Kastę. Apie merą. Čia dar ta giminė... Oi negerai!..

O bibliotekininkė Kastė, arba kaip ją visi vadina – Kastutė – iš tikrųjų žavi moteris, galvojo Patackas. Ir jau nebe pirmą kartą jis taip galvojo... Tokia trapi, gležnutė... Labai mergaitiška: rankytės grakščios, plonyčiai pirštai... Paduoda tau knygą taip atsargiai, kad atrodo, ten kokia nors brangenybė būtų... O kitos rankos smiliumi tuoj pat pasitaiso akinukus. Beje, akinukai jai tinka. Labai... Ir niekada nepasakytum, kad trisdešimt septyneri... Jos net senmerge nepavadintum – senmergės būna kitokios.
Labai elegantiška. Visuomet potrumpiu sijonu, kad keliai matytųsi... Ir grakščios kojos... Ir būtinai balta bliūzele... O po ja – krūtinės apvalumai... Patackui vėl pasidarė silpna, kaip tąsyk.

Kopėčiom užsilipęs į palubę Patackas taisė tokią lentyną, o Kastė vaikščiojo tarpe stelažų ir rūšiavo knygas. Buvo labai karšta. Jau įėjęs į biblioteką jis įtarė, kad gal būt po Kastės marškinėliais nieko daugiau nėra. O kai žvilgterėjo iš palubės į apačioje praeinančią bibliotekininkę, pagalvojo – tikriausiai. Ir pagaliau, kai Kastutė pasistiebusi ištiesė ranką jam paduoti reples, jis pamatė – tikrai. Bet tada kažkas trenkė per smegenis. Atsigavęs priešais save matė susirūpinusi Kastės veidą.
- Nieko, nieko, - vapaliojo Patackas. – Ten labai karšta...
Kastė atsiklaupusi dėjo jam šaltą kompresą, bet jis mėgindamas pakelti galvą vėl pamatė ir vėl apalpo.

Bet argi jam bibliotekininkė?..  Visa švytinti ir elegantiška?.. Tokia su akinukais... Kaip aš čia dabar – visas susišiaušęs?.. Oi negerai!..

Nubudo Patackas su mintimi, kad vieną kartą gyvenime reikia susišukuoti ir nuėjo tiesiai į kirpyklą.
- Prašau mane sušukuoti!
Kirpėja Stasė išsigando:
- VaJėzau! Kas atsitiko, Patackai!
- Prašau mane sušukuoti ir taškas!
Stasė daugiau nieko neklausė: tik sukišo visas šukas į Patacko kutvelą. Po gero pusvalandžio moteris beviltiškai nuleido rankas:
- Nieko čia nebus – tavo plaukai kažkokie susišiaušę.
- Kirpėja tu ar ne? Gali ką nors padaryti?
- Specialiais tepalais gal ir sulaižyčiau?..
- Tai ir laižyk!
- Kur tu matei sulaižytą Patacką?
- Man nesvarbu – prašau mane sulaižyti ir taškas!

Po valandos iš kirpyklos išėjo sulaižytas Patackas. Jie ėjo nesidairydamas į šalis ir nesisveikindamas su miestelėnai. Senyvos moteriškės žegnojosi, bet argi jam rūpi? Jis apsivilko baltus marškinius, nupirko tris rožes ir nuėjo į biblioteką.
- Kastute... Seniai norėjau tave pakviesti...
O, Dieve! Kur? Į kiną? Teatrą? Ant stogo? Alaus? Žvejoti? Parašyti knygą? Apie ką?
Kastutė neatsakė nieko. Ji tik suvėlė plaukus, bet prieš tai užrakino bibliotekos duris.
Kada ji spėjo tai padaryti?
2018-07-12 00:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-25 21:00
Fake_writer
Kažkodėl prisiminiau Kindziulį.
Toks ale bajeristinis, bet realiai tai keli šposai ir net ne tie, kuriuos autorius bando akcentuot.
Daugtaškių visiškas pereboras, nėra čia kažkokios erdvės pagalvojimams.
Nužvelgęs komentarus tikėjausi kažko geriau.

3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-19 12:16
varna
labai geras tekstas, ir prisijuokiau ir šiaip
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-17 16:35
wride
gera ta pabaiga, ir tekstas geras. 5, ypač už taiklią pabaigą (suveltus plaukus ir durų rakinimą). visus tekstus apie kakalį skaičiau, tingėjau prisijungt ir pakomentuot. l. gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-13 09:32
Čikurakas
tai tipo bus dar tų pasišiaušusių patackų ir
pamiklas kakalyje nestovės?

šiaip jau
jos didenybė literatūra pati autoriui
dėkot dabar turėtų
už tas akis užtroškusias
asmeniškai
girdime kartais tokių išsireiškimų bet
jei neužrašo niekas kažkaip imam
ir užmirštam

aha
ir dėl pabaigos nebuvimo -
yra jos nebuvimas arba mūsų nematymas gal
net nereikėjimas būti

kartais
o vincentai
ir koks tūpas tas tavo snukis pasidaro kai bajerio nesupranti
aha
tas geras apie raganų deginimą anam gale europos
geras
ir pamokymas apie kakalio prasmę jaunimui
pritariu:)


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-12 18:00
LaŠalų šokis
Vygaudai, iš kur jūs čia arsiradote, šiam Dievo pamirštam užkampy?
Aha, pabaiga galėjo būti efektingesnė, o dabar skaitytojui - duris priešais nosį... ech :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-12 17:02
pbtd
nu gal dar nesikarsiu...
ačiū Tau, Patackai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-12 14:52
Žillis van Go
Nežinau, bet tokie pigūs ,,bajeriukai'', man - ne
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-12 12:23
Erla
Puikus tekstas.
Pabaiga nulinko.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą