nekantra

lūkuriuoja sniege palikdamas
nekantrius pėdsakus vien į juos
pažiūrėjęs gali pasakyti
jog jis tikrai nerimavo
gali įsivaizduoti kaip spaudė kumščius
maigė pirštus
rankas laikydamas tai priekyje
tai už savęs
visai kaip ritualinis
blakstienų virpėjimas ryte
kai praplėši akis
it liūtas antilopę
jis nujautė kas nutiks
bet negalėjo net įsivaizduoti
širdis plakėsi kaip pėdos
į vėsų marmurą
vis tvindamas mintyse
kaip akyse būna išsibarstę
žvaigždynų atsipndžiai
ji pažadėjo
ji pažadėjo kad leis
leis jį į save užeiti
arbatos gėrimo ritualas
ir kvapas
ypač žiemą
ypač kai yra sumišę su kito kvapu
yra intymumo apsireiškimas
visai kaip miegant vienam
žinoti jog galėtum šią akimirką
būti ne vienas
įsispraudi dar giliau į patalą
ir atsijungi tik tada
kai nuovargis būna
galingesnis už nemigą
šįkart ištirpsti kvape