laumžirgis ant piršto

gurkštelėjau gero
krimstelėjau blogo
durelės atsidaro
vidinio monologo

vaikščiojimas tiesiai
spjūvis sau per petį
rabarbarų pavėsiai
kur visos mano ledi

pilsto seną vyną
rūko ilgas smilgas
prisimena blondiną
kuris nereikalingas

pokalbiai be labas
ir be viso gero
diena kaip sarkofagas
kaip užfrontė be karo

laumžirgiai vis tupia
ant iškelto piršto
kol žuvys siuva upę
stebiuosi kad nemirštu