nemiga

sutemos violetiniam vitraže
lūžta dienos strėlė

tamsoje lyg žuvys
nardo neprijaukinti žvilgsniai ieškantys akių
gyvasties

klaidžioja žodžiai neištarti garsiai
nerami šnabždesių jūra ieško kranto
kuriame šviečia tylos švyturys

nakties rūbuose rangosi šešėlių zalčiai
gimdantys drėgmę
vėsu

odos poromis sugeriu žemės kvapą
sodriai sunkų nuo minčių rasos

užsikloju mėnulio šviesos drobule
jaukiai įsitaisau motiniškam nakties glėby
apsikabinusi savo nemigą

diienos paribį maudo lietaus sonetas
horizonte ryškėja naujas
dienos vittražas

brėkšta