išmeslstas pirmasis

kartą ant pražilusio kalno sėdėjau
ir prisiminiau aikštę
nusėtą šachmatų langeliais
aš baltas ji buvo juoda
klasiška egzotika
žodžiai sumišę su žvaigždėmis
ir vyno romancais
liežuviai pynėsi ji kalbėjo savo kalba
o aš savo rodėmė vienas į kitą
ir sekėm kur akys kur lūpos
nusėda ji buvo tarsi šerbetas
tarsi šerkšno raštas pabudus ryte
vyresnė kiek pasiekia mintys
man buvo ... šimt kas dabar suskaičiuos
juk metai kaip iš spintos ištrūkusios kandys
sėdžiu vienas tamsoj
ir jokio skirtumo kur
po kalnu ar ant palangės
krenta ir žyra atsimušusios į asfaltą
nerūkomos nuorūkos grožis gilus
kaip sapnas kaip nutrupėję žiedai obelų
o kvapas dar dabar vaidenas ir kelia iš miego
ji buvo dangus
išmelstas pirmojo karto