"paskiau"?? Gal - paskui? Trečias posmas, tikėtina, anestezijos ūkas... Kiek svarbi eilėraščiui "dešimta vakaro", - neaišku. Tai gal ir nereikia.
"apačios nejautra" - medicininis terminas konkrečioje vietoje, nežinau, vargu, ar "dirba" poezijai:)
VrRtinimai - (turėta omenyje vErtinimai);
Dadnūs - narnūs, geri gretinimai su interpretacija vietos aplinkybėmis. BET TIK iliustratyviniu atžvilgiu, o jau minties atžvilgiu, tai asmeniškas formatas.
(nesvarbu, ar tu apie bele ką rašysi, ir smulkiai ar simboliais, nesvarbu - svarbu ką tuom išreiški-pasakai. ar nuotaiką, ar mintį, ar užvedi skaitytoją ant klausimo, kurio jis sau niekada nekėlė, o perskaitęs sumišo - tai svarbu ir žinoma išraiška, kuri būtų kaip ir įdomi, bet bjaurus tas asmeniškumas, ką tu ten turi, ko neturi, žiūrėkit visi, aš vienas pasaulyje teturiu 19 pirštų; ania?..
o dar įsivaizduok jei tai būtų knyga, ir nieko joje daugiau, o ko ir kiek tu turi...
bet gali rašyti ir amputacija, tačiau turi turėti virš uždavinį;
niu gi jei pavyzdžiui būtum rašęs, kad sumokėjai už ją ir tigras turi 1000 EUR. anestezuotojas vėl kažkiek, sanitarė dar kažkiek, o tu devyniolika pirštų - ir fortepijono specialybės pedagogo diplomą... ania?
tada jau būtų amputacija. literatūrinė. jei va sutalpintum į tą visą kurią dabar sutalpinai.
ir džiunglių įstatymai...
dar ant galo įdėtai "aš turiu dvi rankas, ar tu jas turi" kaip Mamontovas kibina gitarą per vietinį radio tašką, ir va taip kažkaip- nu žodž. supratai, ko trūksta, anai?
ir nepamiršk humoro; žinok visiems kažkame yra sunku, gerai kad regą turi, klausą, ania;
ėjo žmogus ir susidūrė su akluoju kitu žmogumi mėnesienoje, jie abu nusijuokė :)
matai, būdamas aklas va tokį rašyk, jis literatūriškas bus, o ne iš sveikatinimosi psichologijos srities būrelio.
Tai jau asmeniška ką turi ko neyuri, kokios spalvos tabo išskyros, ir t.tsupranti?.. LABAI ASMENIŠKA FORMA - FORMATAS. Suprask - juk čia ne kokių nors priklausomybę ar kompleksus turinčių individų klubas. Tavo rašliavos formatas tolsai FORMATAS.
O erdvė čia kūryba-literatūra. TAI TUO KAMPU IR VRRTINIMAI.
Tai kas gero toje rašliavoje, ir kas patraukia ją skaityt iki pabsigos, yra personažų gretinimai, kurie interpretuojasi į afriką, bet karščio trūksta... tačiau gretinimai dadnūs ir geri.
Pabaiga visai prasta; ji tiesiog kokio tai būrelio (su dvasinėmis ar psichologijos srityje problemėlėmis) erdvėje skamba, o ne literatūrinės kūrybos.
Pritrenkiančios mintys, kuriuose nepaprastai vaizdžiai ir jautriai, literatūrine kalba, išsakytas išgyvenimas ir savijauta:
,,...dūris į stuburą
apačios nejautra
pusvalandis ir viskas
turiu
19
pirštų..."
Stiprybės ir gyvenimo pilnatvės išgelbėjus savąją gyvybę!