Giedokim: II

Jau nemaniau
kad reiksią atgalio sugrįžti
be prievartos,
kurios nebūta nė lašelio.

Buvo birželis.
Aušo rytas,
kai prieš akis atsivertė lapelis
su  kalendoriaus pažyma: 
TĖVO DIENA.
Ir išėjau į ją
nebodamas, kad kas trukdys,
pietų kryptim iš Vilniaus nusitaikęs,
kur nenutilęs virpa vieversys,
kur saulės trys,
kaip paveikslėlyje
nei leidžiasi, nei teka.

Tėvų šalis – Savęsp šalis,
su abrozdėliais palubių
ir durimis į kelią.
Pušų pirkelėse
sutilpę rūmai dideli,
o rugio - grikio grūdą
sunkios girnos mala.

Nepavargstu nuo šitokios dalios  –
saulės nekepina,
lietūs neperlyja,
o angelai į titnagus
kaip kibirkšlėlės susižėrę
dar į ausis lig šiol
nešioja pasakas. 

Jau įpratau kaip poterį
ir jiems kalbėti:
– Nelepinkit manęs šituo kraštu
kaip Dievo dovana.
Čia niekas net nežino,
kad namo grįžau,
nepamena, kad būčiau
iškeliavęs kur...

Taip tuščia, kad ir pasakų nėra 
kažkam pasekti...