Žybsnis samanose

Vadink mane Angimi:
aš šliaužiu ribomis Tavo pėdų,
pakraščiais savų sutrikimų.
Blizgantys mano žvynai
maišo Tavo mintis, švyti prieš Tavo akis ir telieka
žalumas samanų ir karščio bangos per kūną.
Sustingti akimirkoj,
švelnumu apsivyti vyrišką torsą,
žybsniu juodu dingti į nebūtį.
Juk kirčiai neprivalomi?
Nuodai ir priešnuodžiai telieka gūžtoj mano,
o atmintį Tavo tegundys tik išnara džinso suknelės.