Lašas po lašo (2)

– Kodėl visi nori, kad sirgčiau, a? – pakėliau  galvą, o  paskui ir visą  liemenį  į pusiausėdą įtaisiau: – Kodėl, a? Bet gal ne visi? Nagi,  Kandžiau, ciū, ciū, ciū... Ateik.
  – Neateis, – atsidususi pasakė Leo. Priėjo, pataisė lovą ir pati  prisėdo. – Patikėk, jau aš panorau pabūti tavo vietoje. Pati sau netikiu, kad taip skaudžiai sugebėjau pavargti...  Nėra Kandžiaus. Kiek kartų sakiau. Nėra. Štai  kalendorius. Kai išėjo, taip ir neužsiverčia. 
  – Su Vidiniu?
  – Jis dabar Šklėriuose. Taigi Vidinis Ir jo kantrybė neišlaikė. Ar bent dalį jos įkvėpė man. Antraip, iš kur pas mane tokia jos aibė? Tačiau kai pagalvoju ir pati nemoku suprasti, kad būtum ligonis. Burna neužsičiaupia nei naktį, nei dieną. Visą pasaulį apvaikšto. Taigi sveikatos reikia turėti.
  – Betgi pas Vidinį  man nereikia eiti. Mes su juo nuo lopšio susišnekame. Ir nepaisant, kaip vienas nuo kito toli ar arti. Be telefonų, bet geriau kaip su jais.
  – Tai kad ne tik pas Vidinį tavo keliai, – pavargusiu balsu sako žmona.
  – Kadžius tikriausiai dabar su juo...
  – Pažiūrėk, kaip nemenkai makulatūros susirinko. Vidinis čia kaip stenografistas. Kasdien po 24 valandas. Viešpatie, padėk jam atsigauti. Tu jo netgi mintimis netrukdyk! Jeigu tai būtų netgi dvasia, ji irgi pavargsta. Dievui jau po šešių darbo dienų prireikė turėti poilsio dieną, o Vidinis neskaičiavo jų. Nebuvo laiko užsiimti matematika. Betgi galėtum paskaičiuoti. Juolab, kad šią dieną tavo tėvas  mirė..
  – Tėvas? Tėtis?  Dar to betrūko! – pašokau kaip įgeltas, nusimesdamas nuo savęs apklotą. Nei aš, nei žmona tokio jėgos – ir  greitas, ir stiprus –antplūdžio nelaukėme.  Akimirka, kita, kai aš jau  stovėjau ant grindų ir moviausi kelnes.   
  – Va va! – pakilo kalboje ir žmona. –  Argi gali pamanyti, kad ligonis taip gebėtų. Sakau, šiandien jo  mirties diena. Sukako  septyniolika  metų, kai miręs.
  Pajaučiau, kad kūnas vėl pradeda glebti. 
  – Iš čia ir mano ligos, mieloji, – supratęs kaip iš tikrųjų atrodo mano ir tėvo reikalai, pasakiau žmonai, dar nesusivokęs, kaip elgti toliau – nusimesti kelnes ir vėl grįžti į lovą  ar... 
  Tylėdamas ėjau po namus, ieškojau Kandžiaus, bet netrukus sustojau prie atversto  kalendoriaus, kurio lapelis rodė 2017 metų kovo 10 d. Iš jo padidintomis raidėmis sužiuro ir varduvininkų vardai - SILVIJA, NAUBARTAS, BUTGAILĖ, EMILIS, GERALDAS.
  – O! – nustebau. – Kaip, iš kur čia? Skaitau, o lyg gyvus regiu.
  – Gerai, Pranuci, regi.  Puikiai. Tai, ką perskaitysi savo pašte, ne viską priimki už gryną pinigą. Vidinis iš tikrųjų pavargo ir reikia jį patausoti kaip kandidatą į šventuosius.
  – Apie kokį paštą kalbi, Naubartai?
  – Tavo žmona Leo jau užsiminė. Nesirgai tu, Pranuci. Tau buvo leista pakeliauti toli, plačiai, o dabar leidžiama ir šiek tiek atsiminti. Geriausiai atsiminimuose pasimatysi po akių vokais. Nesistenk jų kuo stipriau užspausti ir nevenk nesąmonių. Šio pasaulio realybėse yra dalykų, kurie atklydę iš kitokesnės (kitokios) būties. Ir nebūtinai kūno pavidalu. O Kandžius tau ir poniai Leo siunčia linkėjimus.
  – Ačiū, Naubartai. Tu čia už visą penketą kalbi ar tik už save?
  – Pranuci, mes daug ką jau kalbėję, daug kur buvę. Kartu ir atskirai. Tau tik atsiminti reikia. Manome, kad ir Radijo karieta sugrįš, bet...  bet žmogus ne tik Dievui meldžiasi, Šėtonui taip pat.
  – Butgaile, tu čia? Pažįstu. Atsimenu. Matu. Tu nuostabi.
  – O Silvija blogesnė? Nebūk begėdis.
  – Silvija, tu gi...
  – Nesikarščiuok, nesikarščiuok. Žmona girdi. O man dar nesmagu, kad girdi Emilis ir Geraldas. Dar vis neprisižadėjau nei vienam, nei antram.
  – Ar neatsitiks taip, kai du pešasi – trečias laimi, – šypteli Geraldas,
  Pakėliau ranką ir  pradėjau žegnotis.
  – Nereikia. Nesižegnok, dzieduli. Tai rimtas reikalas, – prbyla ir Emilis. – Labai. Tačiau dabar grįžk atgal ir uždek švieselę Tėvuliui.
  – Septyniolika žvakučių?
  – Septyniolikos nereikia. Ir be tiek žemės ašigaliai atitirpsta. Kas bežino, gal iš jų dar vienas pasaulinis potvynis pliūptelės. Nesinorėtų, kad taip, bet  tai ne mūsų valioje, ne mūsų, – protingai pakalba Emilis, bet po minutės nuotaika atslūgsta. Sakytum, organizmas savo veikloje persiorganizavo taip, kad ilgiau neužtruktų eikvoti energiją žmogaus pajautoms reikšti. O kažkas iš jo ir taip:
  – Dažniau į delną... į rankų delnus žiūrėk. Nereikės vaikščioti prie kalendorių. Būk taip lyg gyventum ant jų. Ir atsiminti bus paprasčiau. Žmogaus delnais kažkada paglostytas gyvenimas išlieka ant jų. Žinau, ką sakau, nes tai mano tūpestis. Gal pabandom, a?
  – Siela,  tu čia?
  –Tai, aš, Pranuci.  Aš. Sakau, gal  pabandom, a?

Turbūt ne kartą dar kartosiuosi,
tačiau ne plagiatas tai –
kaip ir anksčiau, dar mokausi.

Rytai prašvitę vakarais užgęsta,
nespėjus pasakyti
Ankstį rytą parašyta
Daug naujų skambiu vardų...

  Kandžius  mėgdavęs  pasiskaityti Salomėją Nėrį,  pagalvojau, tačiau  tik tiek ir suspėjau – pagalvoti, nes „prasidėjus“ moliui pajaučiau, kad smegenims virškinti pasidarė sunku.

Iš molio kaip sula sunkiuosi
ir norisi ne aušti, neišaušti;
ir norisi, kad bent suspėčiau
sutemti gimtame krašte
be cerkvių Rytuose 
ir be bažnyčių Vakaruos...

  Manykim, kad  reikalai pajudėjo, pagalvojau, matydamas, kaip į atverstą  kalendoriaus  lapelį skrenda ir  skrenda sugrįžtantys  paukščiai. O Kandžius?
–  Man jau laikas. Išeinu, dzieduli...
– Betgi palydėsiu, Kandžiau. Nesikratyk manęs. Aš dar greitas.