Rašyk
Eilės (71983)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10301)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 544 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pagaliau Lauris ryžtasi pasakyti jai, kad išvažiuoja. Nors jo akys užmerktos ir galva nuleista, tačiau junta, kaip Marta nusigręžia. Dabar jaunas vyras laukia pirmųjų žodžių, sakinio, o gal kokio netikėto sprendimo. Nors ką jis čia, juk ji nesušoks jam Spragtuko atsisveikinimo proga. Bet spjaut, ar pliaukštelti delnu galėtų. Tiktų bent kas, kad tik netylėtų. Tačiau Marta nusigręžia ir atsukusi virtuvės kriauklės čiaupą pradeda plauti melchijorinį šaukštelį, kurį jis nori išsivežti su savimi.

Kuo ilgiau ji tyli, tuo labiau Lauris gūžiasi, kuo daugiau gūžiasi, tuo egocentriškesnis darosi jo noras. Jis tenori vieno – kad į virtuvę nepaaiškinamais būdais įskristų kamuolinis žaibas. Kaip tada, kai sudegė tetos Valės sūnaus namai. Žaibas sudrumstų šia nejaukią tylą ir viskas, kas atsitiktų po to,  tikrai būtų daug reikšmingiau, nei jo bėgimas.

Kai Lauris pasako Martai, kad išvažiuoja, tučtuojau priduria: „ Ne tu kalta. Niekas nekaltas. Tiesiog man taip reikia“.
Marta nutraukia tylą paduodama šaukštelį. Jis išplautas, nusausintas virtuviniu rankšluosčiu ir blizga. Vyras laukia klausimo, tačiau nežino ką atsakytų. Kad išvyksta ieškoti savęs, kad bėga. Žodžiai žeis vis labiau, nes tai reiškia, kad joje jis  savęs nerado ir neieškojo. Jokioje moteryje savęs neieškojo. Tik naudojosi, bet ne jų gerumu. Moterys nėra geros. Žmonės nėra geri. Ir jis toks pats.

***
Kelionė į Sibirą traukiniu trunka keturias paras. Lauris girdi savo širdies dunksėjimą, kuris visas keturias paras, rodos,  sklinda iš po bėgių. Miškai, trumpi sustojimai, kai išlipęs jauti vis labiau šąlantį orą, akimirkos, užstringančios kokios rusaitės akyse. Vėliau darosi dar įdomiau. Penkių minučių sustojimai atokioje Rusijos tarpstotėje, kurioje moterys jau laukia su dar garuojančiomis karštomis bulvėmis, spirgų padažu, raugintais agurkėliais. Minučių užtenka apsipirkti, sutraukti dūmą ir šnektelt su kitų vagonų keleiviais. O kartais vos spėji  įšokti į greitėjantį traukinį ir išgąsdini savo kupe kaimynus dagestaniečius. Jau mielai su jai bičiuliaujiesi ir daliniesi ne tik bendru oru, pripildytu neskalbtų kojinių kvapu,  arbata, bet ir šiokiomis tokiomis paslaptimis. Artėjant Baikalo ežerui draugai iš Dagestano išlipa ir pasižada apsilankyti Lietuvoj.

Paskutinis Laurio sustojimas Irkutsko geležinkelio stotis.  Iš čia, vaziku, jis nuvežamas į turistams skirtą kaimelį . Lauris pradeda kelionę.
Pusę metų vyras  gyvena taip, kaip svajojo. Per dieną nukeliauja kelias dešimtis kilometrų skaidriąją Baikalo pakrante, svečiuojasi pas vietinius, svetingus, šaknelėmis ir uogomis minta tik iš smalsumo, dažniausiai pasisotina košėmis ir lašiniais. Žiemą, užšalus vandeniui, žygiuoja ledu, nakvoja palapinėje, ar šiltose vienvietėse trobelėse, skirtose tokiems, kaip jis, turistams ekstremalams.

Lauris gėrisi. Kvepia į save giliąją ežero gelmę, užantspauduotą šalčiu, sutemomis, vienišumu. Jis nebijo taip, kaip dar niekada nebijojo. Ligų, praradimų, ateities, mirties. Atrodo, kad visa tai jau įvykę ir palaidota giliausiame pasaulio ežero dugne. O gal dugno nėra? Tik bedugnė susidedanti iš žmogaus aistros siekti dugno. Tačiau jis į ją nekrenta, todėl ir bijoti nėra ko.

Jo mintys skaidrėja, juntamas lengvumas. Norėtų jaustis geras, tačiau toks nėra, bet žino, kad įmanoma būti geresniu, įmanoma nelaikyti kitų žmonių savo gyvenimo slenksčiais vien tam, kad turėtum pasiteisinimą, kai juos peržengi.

Tačiau jėgų užtenka vos pusmečiui. Viename kaime, kuriame sustoja paprašyt lašinių, Lauris sutinka rusaitę. Ne grynakrauję, apvaliu veidu, įkypomis akimis, pusiau jakutę.  Jos apvalumai ir stangrumas vilioja, o veido oda švyti kaip skaidriausias ežero ledas . Lauris lieka, kad mylėtų. Naktį ir dieną, valgant lašinius ir žvejojant Omulį, kremtant Pinus Sibirica riešutus, ar drybsant, atsukusios šaltąjį skruostą, saulės atokaitoj.

Tačiau aistros kirminas pasisotina greitai ir palieka alkti tuos, kurie nežino, kad tokia meilės rūšis baigiasi vos prasidėjusi.
Lauris lieka, niekur nebėga, bet pradeda išgėrinėti. Nuo pagirių pykinimo rytais padeda čia pat, troboj, džiūstanti sūri žuvis. Vis dažniau padauginęs vodkos jis atsibunda netoli suolo prie pečiaus, o jo pusiau rusaitė su didėjančiu pilvu miega viena.

Kai gimsta dukrelė Lauris švenčia ilgiau, nei kiti kaimo vyrai. Sibiriečiai prie butelio neužsibūna, visų laukia nepabaigiami darbai, o Sibiro miškai  nedraugingi girtiems. Lauris švenčia vis ilgiau ir ilgiau, kol pasiekia pažadų etapą. Iš pradžių žada vien sau, šventai tikėdamas, kad vieną dieną susikraus kuprinę ir kaip tada, paviliotas minties skaidrumo apie kažko paieškas, tęs savo kelionę.

O dabar taip išeina, kad jis vėl trypčioja prie slenksčio. Nors šis toli nuo namų, laukinis, greičiausiai pušies, o rakštys tik ir taikosi nuogos pėdos, tačiau visi pasaulio slenksčiai vienodi, nes jie tai žmonės, kuriuo peržengi, arba su kuriais lieki.

Dar po kurio laiko Lauris pradeda žadėti ir jį priėmusiems žmonėms. Moteriai, kurios apvalumai po gimdymo ištęžta ir ji tampa stora, jos tėvams, kurie jam atsiradus, apsigyvena kaimo troboje, pavadintoje prizraku. Čia, Sibire, prizrakų niekas neveja ir negriauna, nes tokie namai bent kada gali tapti užuovėja bėgliui. Sibire bėgliai gerbiami dar nuo Stalino laikų. Bėglys tai žmogus, kuriam ne vieta būti ten, kur jis yra. O jei ne vieta, vadinasi reikia padėti rasti savąją. Bėgliu gali būti ir angelas, tikrinantis ar jį pasitinka svetingi žmonės. Taip tiki sibiriečiai, todėl prizrakai nors ir visai apgriuvę stovi neliečiami.

Lauris vis dažniau prisimena Lietuvą, Martą, šaukštelį, kurį jam padavusi moteris atleistų viską, jei tik jis sugrįžtų.
Gulėdamas ant suolo vyriškis mato, kaip rusaitės putlūs pirštai tampo ožkos tešmenį ir jam nepatinka, kad žiemą gyvulys gyvena čia, troboje, kartu su žmonėmis. Kibire dungsi pieno čiurkšlė, kampe stovi kalėdinė eglutė, o virš jos kabo nukryžiuotas Dievas ir žvelgia į jį kiek įkypomis, kaip jakuto akimis.

Eglutę puošia mažoji, kuriai davė Anastazijos vardą. Jai greit ketveri ir Lauris niekaip negali prisiminti kodėl jis prieš daugiau, nei tris metus užėjo į šią trobą, o dar labiau kodėl liko. Taip, dėl dukros, nors joje nieko lietuviško nėra, išskyrus  melancholiją ir kūrybingumą. Štai, ir dabar, užsispeitusi į kampą tyliai puošia eglutę. Kabina kedrų kankorėžius, sviestinius sausainius, saldainių popierėlius su vatos gumulėliais viduj ir vaškines žvakes, pritvirtintas ant specialių segtukų.

- Tolko ne zažygai, - žvilgterėjusi į Anastasiją sunerimsta mama.
- A kogda?, - slėpdama už sijono degtukus klausia dukra.
- Bez mamy nelzia, -pagrūmoja storu rodomuoju pirštu, - kogda vernius iz babuny.

Lauris apsimeta, kad snūduriuoja. Po suolu, ant kurio guli, rūgsta kopūstų statinaitė ir šiuo metu niekas neprilygsta rūgštelei, kurios atsigėręs išsitrauks ir vodkos. Vyras sučepsi lūpomis ir akies krašteliu stebi, kaip jo moteriškė užsimeta kailinius, vilnonę skarą ir išeina.
Pagaliau ramybė. Pasisotinęs girtuoklėlis įsitaiso ant suolo ir, prieš užmigdamas mato, kaip jo dukrelė vis dar pluša prie eglutės.

Uždegusi trečią tarp medelio šakų įstatytą žvakę, Anastazija užkliudo ją alkūne. Krisdama ši padega eglės spyglius.

- Papa, - papurto tėvą mažoji, - papočka. Tačiau Lauris įmigęs kaip niekad kietai.

Ir kai viena po kitos užsiliepsnoja  eglutės šakos, kamienas, iš avių vilnos numegztas kilimas ir net jakutiškas Dievo žvilgsnis, Lauris neprabunda, ir, kai Anastazija griebia kibirą su ožkos pienu ir šliūkštelna jį į liepsnojantį namų kampą, Lauris miega ir negirdi „ papa, papočka“.

Nes šiuo metu Lauris yra mažas berniukas, kuris bėga atidaryti durų. Vos  spėja atrakinti namų duris, kai teta Valė pati jas stumteli ir iškišusi galvą paklausia:

- Ar tėvelis namie?
- Taip, namie.
- Rolandėli,  – dabar jau išrėkia Valė, - namas dega.
Viskas įvyksta taip greitai, kad tėčio ir tetos Valės pašnekesį apie tai, kas ir kodėl dega, berniukas turi gaudyti lyg nuskrendančio aitvaro siūlą.

Sūnaus namą padegė žaibas. Tiesiog, įskrido per sieną ir sprogo viduj. Gerai, kad visi gyvi. Greičiau, Rolandėli, gal dar spėsim. Žaibas? Baisu. Taip, vaikeli, kažkoks kamuolinis žaibas.

Ir net tada, kai vienmarškinė Anastazija su ožkele  jau stovi lauke ir iš visų jėgų šaukiasi pagalbos, Lauris neatmerkia akių. Nes ką tik ir į jo namus įlėkė kamuolinis žaibas, o po įvykio su tetos Valės sūnumi, tėtis griežtai prigrasė nejudėti, jei taip atsitiktų ir jiems. Kamuoliniai žaibai gali sprogti ir padaryti daug žalos. Padegti žmogų, padegti namus.  Mažasis Lauris klauso. Jis stipriai stipriai užmerkia akis ir laukia, kol tas oranžinis švytėjimas liausis. Jis toks ryškus  ir matomas net pro užmerktas akis. Švytėjimas kvepia raugintais kopūstais ir rūkytu omuliu.
2018-04-22 17:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-08 22:46
April is the cruellest month
arba pridengimo kuris atskleistų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-08 22:12
April is the cruellest month
visur kur trūksta atskleidimo kuris nors šiek tiek pridengtų stacčiokišką vulgarumą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-08 15:23
Svoloč
Tai žiauriai geras apsakymas. Gal dar kažką turėčiau pridurti, bet nieko nesugalvoju. Žodžiu, Sibiras, rusai, jakutai, vodka ir kažkur šalia viso šito meilė ne meilė, kažkas, kas užpildo gyvenimo erdvę, visa tai ir yra gyvenimas arba jo iliuzija. Penki.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-05 00:16
Damastas
Tiesioginės kalbos nepasigedau pradžioje. Apskritai jos nepasigedau. Apskritai paėmus, gana stiprus kalbos stilius. Kamuolinis žaibas ir kiti leitmotyvai labai vykusiai sudėlioti. Kažkiek priminė "Sibiro kirpėjo" pabaigą. Bet čia tik tokia subjektyvi pajauta.
Pritarsiu, kad klajojimas nuslydo paviršiumi, galbūt čia reikėtų bent kiek daugiau, bet nenoriu patarinėti ko būtent, autorė pati apie tai pagalvos, jei norės.
Pabaiga tikrai gera, tik paskutinis dialogas neišskirtas tinkamai, kiek pasimečiau ten, bet čia techninis dalykas, adminai iškoreguotų, nebent neupratau autorinės užmačios.
Istorija baigiasi tragiškai. Likau nesupratęs, kas gi pataisė nuotaiką Sesei :)
Man subjektyviai, kol kas geriausias skaitytas autorės kūrinys. Ačiū už šį tekstą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-25 18:33
sesė mėta
Jetus, koks depresinis tekstas :(. Jei ne tas gražus visko išsukimas su kamuoliniu žaibu būčiau visai be nuotaikos likus. Bet šiaip gerai. Gal ta dalis su žmonėmis slenksčiais per daug kartojosi, bet daugiau nėr prie ko kibt.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-22 20:51
Vetra Vika
Įdomus temos vystymas... sukrečiantis psichologiškai, tarsi žaibas... įelektrinantis puikiai pateikta psichologine veikėjo vidine būsena:
,,...Nes šiuo metu Lauris yra mažas berniukas, kuris bėga atidaryti durų..."
,,...Mažasis Lauris klauso. Jis stipriai stipriai užmerkia akis ir laukia, kol tas oranžinis švytėjimas liausis...."
Nesurandant savęs savyje - kiti neieškos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-22 18:52
Erla
Man t.p. norėtųsi, kad Lauris pradėtų nuo tiesioginės. Norėtųs geografijos, iš kur jis išvažiuoja.
Kūrinys įdomus, prasmingas.
Reiktų daug redagavimo.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-22 18:30
Išai
Labai patiko. Kiek perdaug koncentruota dalis tarp pagrindinio veikėjo kelionių nuo namų iki namų, nes pradžioje minima, kad jis išvyksta savo noru ieškoti savęs, tačiau kelionių metu sunku apčiuopti kažkokius išgyvenimus, tik tai, jog jis klaidžioja. O klaidžioti galima įvairiai. Vidumi arba išore, tad šito pasigedau. Pabaiga tikrai stipri, 4.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-22 18:30
_Dykuma
Šis tekstas man toks netikėtas atradimas, kad net pribloškė, tiek daug sutapimų, pasijutau tarsi autorė žinotų mano gyvenimo smulkmenas.

Aš gimiau Sibire, netoli Irkutsko, vos 70 km atstumu nuo jo, vėliau, kai jau augau Lietuvoje, teko du kartus važiuoti į tuos kraštus, todėl puikiai pamenu,ilgas keliones. Penkias paras girdėdavau traukinio ratų bildesį, mačiau besikeičiančių keleivių srautus.
Atmintyje išliko vaizdas, kaip mama, stotelėje pirkdama karštas garuojančias bandeles (pirožkas), vos neatsiliko nuo traukinio, mudu su broliu, užgniaužę kvapą stebėjime, ar ji spės įsiropšti stačiomis pakopomis į vagoną.

Man užkliuvo vis minimi jakutai, tuose kraštuose gyvena buretai, o vietiniai čiabuviai yra čaldonai, tai - ruso ir buriato mišinys. Be to 'tuteišai' geria ne vodką, o 'bragą', pačių pagamintą gėrimą, primenantį mūsų, iki galo neišrūgusį alų.

Tekstas labai lengvai skaitomas, įtraukiantis,
pagrindinė mintis suprantama: koks bebūtum, nuo savęs nepabėgsi, užgriuvusios problemos niekur nedings, jos savaime neišsispręs, nebent koks nors didelis sukrėtimas, kaip kamuolinis žaibas, kuris supurktys iki pat šaknų, šiuo konkrečiu atveju, priminė posakį: nėra žmogaus, nėra problemos, sudegė žmogus kartu su jo visomis neigiamybėmis, svajonėmis ir godomis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-22 18:10
ČakoPelėda
Kaip man norėtųsi bent šiek tiek tiesioginės kalbos pradžioj, gal jau net pirmajame sakiny! Nes kažkodėl toks pasakojimas iš dalies primena scenarijų. Gal dėl to esamojo laiko ir tiesioginės kalbos nebuvimo, net nežinau...
Pabaiga įspūdinga.  Ypač paskutinis sakinys.

Dar patinka, kad nesikartoji. Šis visai kitoks, nei tavo ankstesni. Apskritai tai patinka tave skaityt. Dar nei karto nenusivyliau :)


Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą