sąmišios

kartais, kai aidas dūžta į sienas
pigūs jausmai piniginėj iš kepenų
nešvankiai praplyšta
lyg autistas berniukas iš konfeti
dėliojantis madonos atvaizdą.

tai tik laiko klausimas
prieš mums išgaruojant tik tam,
kad kondensavęsi ant lubų
lėtai lašėtume
į reanimacijoje gulinčios madonos
riešą.

kai mūsų vaikai pykstasi
dėl pultelio, norisi visa
tai paspartinti pirmyn -
bandymas
suvaidinti ketverių metų senumo šypseną
kai pakako matyti o
ne įsivaizduoti.

abstraktoka tai, vaikai mano, abstraktoka
duriano kvapas gožiantis mirusias žiurkes
ir nereikšmingus vietinius.

dabar skrisk iš čia
tenais, kur garvėžiais iškaukė vakar
juk šiandien diena, kada
jis tave atsiims.