Nepyk

Nebark, prašau,
ir priekaištais nerodyk į mane,
kad iškritau iš įprastumo į kitokią būtį,
kur mano Aš rikiuoja savyje
daugybę...

Nesijaučiu, kad vienas. Niekuomet. 
Net ir tuomet,
kai į vienatvę tartum tirštą rūką
kaip statula įstrigęs.

Sunku išmokti supratimą šį.
Daugkart maniau,
kad gal nesveika galvoje,
tačiau ir vėl sakau,
kaip jau ne kartą taręs –
tas mano Aš, kaip didelė šalis Savęsp,
nuo Čia lig Ten, kiek protas apima
ir skambina kaip vieversį esatimi
per pojūčius, per nuojautas,
per visą smegeninės Dangų.

Dvasingoj erdvėje
ir akmenys įsišviečia kitaip
o nepaklusti šitokiam jų būviui
nerimta man.
Prie šimtamečio stabtelėjęs durų,
pabeldžiu atsargiai,
bet durys neužsklęstos:
savi pareina pas savus –
Savęsp šaly, kaip ir kitur
savų neužsimirštam laukti.

Nepyk, jei kartais per mane
ir tu pajaustum Aš didybę.
Tai nuostabu.
Ateina miškas pažiūrėti į akis,
upeliai, upės atplaukia, 
net saulė leidžiasi naktelėje pritūpti
prie vaidilučių saugomos ugnies.