laikau vyšnią
dviem pirštais
už kotelio
pasistiebus
lūpom
vos liečia
baltos kojinės
žiema
sniegenos
pabučiavimas
šermukšnių
palipa ant laiptelio
plaukai sklaidosi
kaip olose
šikšnosparniai
meilikauja
mėnesienai
atrodo lyg
gertų šviesą
kaip augalas
geria kiekvieną
lašą kad tik
daugiau pasistiebtų
ji nekantrauja
negalvoja
gal miega?
gal vaikšto per
sapną link
troškimų
visai kaip horizontas
kuris prisiartina
tik žiūronui
palietus
ji net nemirksi
net nevaidina
net nesiklauso
tik mažumėlę
įsitempusi
it šunytis
pasitiki manimi
o aš laikau
sustingęs it statula
kad neišgązdinti
neišblaškyti
nesudrumsti
kapsėjimo
į mano tuščia
riešuto kevalą