it kaip

kaip koks sergantis neužmirštuolėmis
prie židinio sėdžiu kojas pamerkęs į šilumą
ir vis nevalingai markstausi kaip prieblandoj
šviesa besidanstančios mažos zyzalės
pirštais paliečiu trumpą atotrųkį raidėm pasėtą
ir vis galvoju kas bus kas bus kai parkrisiu klūpėti
reiks melstis ar mirt/.
maži debesėliai it verkiantis vaikas nusėda
dėlionės detalėm ir viskas kas lieka atmetus
visus prieš ir po tai bereikšmiškas aš
beslapstantis už užuolaidų - tavo plaukų
viskas tirpsta ne vien apraudoti ledynai
ne vien tie kurie gulė į kapą net ir
ne tie kurie nieko nesakę išėjo
man išsibaigia metai jaučiu
kiekvienas laikotarpis buvo it rudenio spalvos
pamirštoje bažnyčioje likę vitražai/.
nebijantis sėdžiu todėl kol dulkės vis krenta
ir dengia kiekvieną nepaliestą mirksnį
gyvenimas sutraiškęs metus pasilenkęs
stebi kaip tvinksiu todėl nesakau jog sunku
juk sunkiau gyventi - ne mirti
už lango naktis susimaišius su mano regėjimais
kiekvieną silpnybę išbando
krupteliu vėjui langą palietus/.
sukosčioja laikrodis su gegute ir nušoka
nuo sienos šešėlis nuolat žiūriu ugnin
taip raminančiai veikia
kaip dvesiantis katinas žvilgsnis po paskutinio
pieno lakimo išeina trumpam pasiklysti
į niekur taip ir aš užgestu kaip išnykstama
rankoms žuvies kaulus palietus